Pradžios 44:1-34
44 Paskui savo namų prižiūrėtojui Juozapas paliepė: „Pripilk šių vyrų maišus grūdų, kiek tik galima panešti, ir viršuje sudėk kiekvieno pinigus.+
2 O į jauniausiojo maišą, kartu su pinigais, kuriais atsiskaitė už grūdus, įdėk ir mano taurę, tą sidabrinę.“ Prižiūrėtojas viską padarė, kaip Juozapas liepė.
3 Rytui vos prašvitus vyrai su savo asilais buvo išleisti į kelionę.
4 Jiems dar nedaug tenutolus nuo miesto, Juozapas savo namų prižiūrėtojui tarė: „Kelkis ir vykis tuos vyrus! Sulaikysi juos ir paklausi: ‘Kodėl už gera atmokėjote blogu?
5 Argi ne iš tos taurės geria mano šeimininkas? Argi ne iš jos jis buria? Jūs pasielgėte nedorai.’“
6 Taigi prižiūrėtojas prisivijo brolius ir persakė tuos žodžius.
7 Šie nustebo: „Kodėl mūsų viešpats taip kalba? Tavo tarnai nieku gyvu taip nepasielgtų.
8 Juk net pinigus, kuriuos radome savo maišuose, atnešėme tau atgal iš Kanaano žemės.+ Kaip tad galėtume vogti sidabrą ar auksą iš tavo šeimininko namų?
9 Jeigu pas kurį nors iš savo tarnų ją rasi, tebus jis nubaustas mirtimi, o mes visi tapsime mūsų šeimininko vergais.“
10 Prižiūrėtojas atsakė: „Kad jau taip sakote, tas, pas kurį ją rasiu, bus mano vergas, o kiti bus nekalti.“
11 Visi skubiai nukėlė savo maišus ant žemės ir atrišo.
12 Prižiūrėtojas ėmė ieškoti – pradėjo nuo vyriausiojo ir baigė jauniausiuoju. Benjamino maiše ir atrado taurę.+
13 Broliai persiplėšė drabužius ir, sukėlę nešulius ant asilų, grįžo į miestą.
14 Kai Judas+ su broliais atėjo pas Juozapą į namus, šis dar nebuvo išėjęs. Visi parklupo priešais jį ant žemės,+
15 o Juozapas paklausė: „Ką jūs padarėte?! Nejau nežinote, kad aš moku burti?!“+
16 Judas atsakė: „Ką mes begalime savo šeimininkui pasakyti? Kaip jam pasiaiškinti? Kaip įrodyti savo nekaltumą? Pats Dievas atskleidė tavo tarnų nusikaltimą.+ Dabar mes visi, taip pat tas, pas kurį buvo rasta taurė, esame mūsų šeimininko vergai.“
17 Juozapas tarė: „Nieku gyvu taip nepasielgsiu. Tik tas, pas kurį rasta taurė, bus mano vergas.+ Visi kiti galite sau ramiai keliauti pas savo tėvą.“
18 Tada Judas priėjęs prašė: „Meldžiu, šeimininke, leisk savo tarnui į tave kreiptis. Nepyk ant savo tarno, juk esi lygus faraonui.+
19 Mano šeimininke, tu savo tarnų klausei: ‘Ar dar turite tėvą, ar yra daugiau brolių?’
20 Mes atsakėme savo šeimininkui: ‘Taip, turime senyvą tėvą, taip pat ir jaunėlį brolį,+ gimusį jam senatvėje. Jo brolis mirė,+ ir jis vienas liko iš savo motinos vaikų,+ todėl tėvas jį labai myli.’
21 Tada savo tarnams paliepei: ‘Atveskite jį pas mane. Noriu pamatyti savo akimis.’+
22 Mes šeimininkui sakėme: ‘Berniukas negali palikti tėvo. Jeigu paliktų, tėvas numirtų.’+
23 Bet tu savo tarnus įspėjai: ‘Jeigu neatvesite pas mane savo jauniausiojo brolio, nė nesirodykite mano akivaizdoje.’+
24 Tada mes grįžome pas savo tėvą, tavo tarną, ir persakėme tavo žodžius, šeimininke.
25 Vėliau mūsų tėvas tarė: ‘Grįžkite atgal ir nupirkite mums truputį maisto.’+
26 Mes jam atsakėme: ‘Negalime ten eiti. Nebent su mumis išleisi jauniausiąjį brolį, tada eisime. Be jaunėlio pasirodyti to vyro akivaizdoje nedrįsime.’+
27 Tada mano tėvas, tavo tarnas, mums sakė: ‘Jūs žinote, kad mano žmona pagimdė man tik du sūnus.+
28 Vienas iš jų pradingo ir daugiau jo nebemačiau, todėl kalbėjau: „Tikrai žvėris jį sudraskė.“+
29 Jeigu dabar šį iš manęs paimsite ir jį ištiks nelaimė, nuvarysite mane, žilagalvį, į kapus*,+ mirsiu iš širdgėlos.’+
30 Tad jeigu grįšiu pas savo tėvą, tavo tarną, be berniuko, prie kurio jis labai prisirišęs,
31 jis mirs, pamatęs, kad berniuko nėra, – tavo tarnai nuvarys savo žilagalvį tėvą, tavo tarną, į kapus*, jis mirs iš sielvarto.
32 Tavo tarnas už berniuką savo tėvui laidavo: ‘Jeigu jo neparvesiu, būsiu kaltas savo tėvui per amžius.’+
33 Tad prašyčiau leisti savo tarnui pasilikti vietoj berniuko ir būti šeimininko vergu, o berniukas tegul keliauja su savo broliais.
34 Kaipgi galėčiau grįžti pas tėvą be berniuko? Negalėčiau žiūrėti, kaip tėvas kenčia.“
