Rūtos 2:1-23
2 Noomė turėjo giminaitį iš vyro pusės, iš tos pačios kilties kaip Elimelechas. Jis buvo vardu Boazas,+ labai turtingas žmogus.
2 Moabitė Rūta Noomei tarė: „Leisk man eiti į laukus ir pasirinkti varpų+ iš paskos tam, kieno akyse rasiu malonę.“ – „Eik, mano dukra“, – pritarė Noomė.
3 Nuėjusi į laukus, Rūta ėmė rankioti varpas paskui pjovėjus. Pasitaikė, kad ji atėjo į sklypą, priklausantį Boazui,+ kuris buvo kilęs iš tos pačios kilties kaip Elimelechas.+
4 Kaip tik tada iš Betliejaus atėjo pats Boazas ir pasveikino darbininkus: „Jehova tebūna su jumis!“ Tie atsakė: „Telaimina tave Jehova!“
5 Tarno, prižiūrinčio darbininkus, Boazas pasiteiravo: „Kieno ši mergina?“ –
6 „Mergina yra moabitė,+ ji atkeliavo iš Moabo krašto+ su Noome, – paaiškino darbininkų prižiūrėtojas. –
7 Ji klausė: ‘Ar galėčiau eiti paskui pjovėjus pasirinkti nukritusių varpų*?’+ Jau nuo pat ankstaus ryto ji ant kojų ir tik dabar prisėdo po stogu pailsėti.“
8 Tuomet Boazas kreipėsi į Rūtą: „Paklausyk, mano dukra. Neik rinkti į kitą lauką, neik niekur kitur. Laikykis prie mano tarnaičių.+
9 Žiūrėk, kuriame lauke jos darbuojasi, ir būk kartu su jomis. Savo tarnams paliepiau tavęs neliesti*. O kai ištrokši, eik prie ąsočių ir gerk iš to, ką tarnai bus prisėmę.“
10 Rūta parpuolė ant kelių, nusilenkė iki žemės ir prabilo: „Už ką esi man toks maloningas ir taip manimi rūpiniesi, nors esu tik svetimšalė?“+
11 Boazas atsiliepė: „Man buvo papasakota visa, ką po savo vyro mirties esi padariusi dėl anytos, kaip palikai tėvą ir motiną, savo gimtąjį kraštą ir išėjai pas tautą, kurios anksčiau nepažinojai.+
12 Tegul už tai, ką esi padariusi, atlygina tau Jehova,+ tegul didis atlygis ateina tau nuo Jehovos, Izraelio Dievo, po kurio sparnais atėjai prisiglausti.“+
13 Į tai Rūta atsakė: „O kad visada rasčiau malonę tavo akyse, mano viešpatie! Tu mane paguodei, savo tarnaitę nuraminai,* nors ir nesu iš tavo tarnaičių.“
14 Atėjus metui valgyti, Boazas jai tarė: „Eikš, pavalgyk duonos, padažyk kąsnį acte.“ Rūta prisėdo prie darbininkų, ir Boazas padavė jai gruzdintų grūdų. Ji pavalgė iki soties ir dar šiek tiek liko.
15 Jai ir vėl pakilus rinkti,+ Boazas savo tarnams paliepė: „Terankioja ji nukritusias varpas,* netrukdykite jai.+
16 Taip pat ištraukite iš pėdų vieną kitą varpą ir palikite, kad susirinktų. Nesibarkite ant jos.“
17 Taip Rūta darbavosi tame lauke iki vakaro.+ Kai iškūlė, ką surinkusi, miežių buvo maždaug efa*.
18 Nešina grūdais, Rūta parėjo į miestą ir parodė anytai, kiek surinkusi. Be to, padavė maistą, kurio jai buvo likę nuo sočių pietų.+
19 Anyta paklausė: „Kur šiandien rinkai? Kur darbavaisi? Tebūna palaimintas tasai, kuris tavimi pasirūpino.“+ Ir Rūta pasakė anytai, kieno lauke dirbo: „Vyras, pas kurį šiandien darbavausi, yra vardu Boazas.“
20 Noomė marčiai tarė: „Telaimina jį Jehova, kurio ištikimoji meilė nepalieka nei gyvųjų, nei mirusiųjų!“+ Ir pridūrė: „Tas vyras yra mūsų giminė,+ jis gali mums atlikti giminaičio* priedermę.“+
21 Moabitė Rūta toliau pasakojo: „Taip pat jis man kalbėjo: ‘Laikykis prie mano tarnų, kol jie nuims visą derlių.’“+
22 Noomė savo marčiai Rūtai tarė: „Gerai, mano dukra, kad darbuosiesi šalia jo tarnaičių, nes kitame lauke tave dar kas nors užgautų.“
23 Taigi Rūta laikėsi prie Boazo tarnaičių, rinko varpas iki pat miežiapjūtės+ ir kviečiapjūtės pabaigos. Ir gyveno ji su savo anyta.+
Išnašos
^ Arba galbūt „pasirinkti tarp pėdų“.
^ Arba „tau netrukdyti“.
^ Pažod. „savo tarnaitei kalbėjai į širdį“.
^ Arba galbūt „Terenka ji tarp pėdų“.
^ Maždaug 22 L. Žr. priedą B14.
^ Arba „atpirkėjo“. Žr. žodynėlyje „giminaičio priedermė“.
