Raudų 1:1-22
א [alefas]*
1 Kokia vieniša dabar Jeruzalė, o juk buvo pilna žmonių!+
Dabar ji našlė, o juk buvo gausiai apgyventa.+
Tolimų kraštų valdovė turi vergauti!+
ב [betas]
2 Ji karčiai verkia per naktį,+ ašaros skruostais rieda.
Nėra kas paguostų – jos meilužiai dingo,+išdavė visi bičiuliai,+ jie tapo priešais.
ג [gimelis]
3 Judas išėjo į tremtį,+ kenčia priespaudą, vergystę sunkią.+
Tarp tautų atsidūręs,+ sau atilsio neranda.
Engėjai pasivijo jį nelaimės dieną.
ד [daletas]
4 Keliai į Sioną liūdi – niekas jais nebeina į šventes.+
Visi jo vartai išgriauti,+ jo kunigai dejuoja, merginos sielvartauja,jį patį širdgėla kamuoja.
ה [hė]
5 Priešai dabar Sione viešpatauja, jo nedraugai be rūpesčių gyvena.+
Dėl kalčių daugybės Jehova užtraukė sielvartą Sionui,+engėjas jo vaikus nelaisvėn išsivedė.+
ו [vavas]
6 Siono dukters grožis pradingo.+
Jos didžiūnai – lyg ganyklos nerandantys elniai,persekiotojų varomi jie vos paeina.
ז [zainas]
7 Nusikamavusi ir be namų Jeruzalė mena senas dienas,mena visa, ką turėjo brangaus.+
Jos žmones pasiglemžė priešas, ir nebuvo kas padėtų,+jis šaipėsi matydamas jos žūtį.+
ח [chetas]
8 Jeruzalė sunkiai nusidėjo,+todėl pasibjaurėjimu tapo.
Anksčiau ją gerbė, o dabar mato nuogą ir niekina.+
Pati ji vaitoja,+ sukasi šalin iš gėdos.
ט [tetas]
9 Nuo jos nešvarumų skvernai purvini,apie tai, kas jos laukia, ji nesusimąstė.+
Kaip netikėtai ji žlugo! Kas gi ją paguos?
Mano priešas didžiuojasi, tad pažvelk, Jehova, kaip kenčiu.+
י [jodas]
10 Priešininkas pagrobė visas jos brangenybes.+
Ji matė savo akimis, kaip braunasi šventyklon svetimieji+ –kitataučiai, kuriems neleidai į bendruomenę įeiti.
כ [kafas]
11 Visi jos žmonės aimanuoja, ieško duonos.+
Savo brangenybes už kąsnį atiduoda, gyvybę gelbsti.
Pažvelk, Jehova, pamatyk – esu lyg nieko verta moteris.
ל [lamedas]
12 Nejaugi jums, praeiviai, tai nerūpi?
Sustokite! Žiūrėkite!
Argi kas kentė skausmą, kokį aš kenčiu, –kančią, kurią Jehova man sukėlė savo pykčio dieną?+
מ [memas]
13 Jis paleido ugnį iš aukštybių, kad mano kaulus surytų,+paspendė mano kojoms spąstus; man teko sukti atgal.
Jis padarė mane apgailėtiną.
Visą dieną vaitoju.
נ [nūnas]
14 Tarsi jungą jis užkrovė mano kaltes man ant nugaros ir pririšo.
Jos taip slegia pečius, kad netekau jėgų.
Jehova atidavė mane į rankas tiems, prieš kuriuos aš bejėgė.+
ס [samechas]
15 Jehova bloškė šalin visus mano galiūnus,+sutelkė prieš mane pulkus, kad triuškintų mano jaunuolius.+
Judo mergelę Jehova traiškė lyg vynuoges spaudykloje.+
ע [ainas]
16 Štai dėl ko verkiu, mano akys ašaromis plūsta.+
Toli nuo manęs visi, kas galėtų paguosti ir atgaivinti.
Mano sūnūs nevilties apimti, nes priešas juos nugalėjo.
פ [pė]
17 Sionas tiesia rankas,+ bet nėra kas nuramintų.
Jehova aplinkines tautas Jokūbo pulti siuntė.+
Jeruzalė pasibjaurėjimu joms tapo.+
צ [cadė]
18 Jehova yra teisingas,+ – juk aš jo priesakų* nepaisiau.+
Klausykitės, tautos! Nejau mano skausmo nematote?
Mano merginos ir vaikinai išvesti į nelaisvę.+
ק [kofas]
19 Šaukiausi savo meilužių, bet jie išdavė mane.+
Mano kunigai ir seniūnai žuvo mieste,ieškodami maisto, gelbėdami gyvybę.+
ר [rešas]
20 Pažvelk, Jehova, kaip baisiai kenčiu!
Mano viduje sumaištis,*blaškosi širdis krūtinėje, – juk maištauti nesilioviau.+
Lauke siaučia kalavijas,+ namuose – irgi mirtis.
ש [šynas]
21 Žmonės girdėjo mano dejones, jokios paguodos nesulaukiu.
Priešai girdėjo apie mano nelaimę,jie džiūgauja, kad ją užtraukei.+
Bet ateis diena, apie kurią kalbėjai,+ ir jiems nutiks kaip man.+
ת [tavas]
22 Teišaiškės tavo akivaizdoje jų piktadarystės!
Griežtai juos bausk+ – kaip už kaltes mane baudei.
Mano dejonėms nėra galo, mano širdis pasiligojusi.
