Romiečiams 4:1-25
4 Tad ką pasakysime apie Abraomą, mūsų protėvį?
2 Jei Abraomas būtų buvęs pripažintas teisiu dėl darbų, jis būtų turėjęs pagrindą girtis, bet ne Dievo akivaizdoje.
3 Ką sako Raštai? Parašyta: „Abraomas patikėjo Jehova*, todėl buvo pripažintas teisiu.“+
4 Tas, kuris dirba, gauna atlygį ne iš malonės – atlygis jam priklauso.
5 Kita vertus, jeigu žmogus ne darbais kliaujasi, jeigu jis tiki tą, kuris gali bedievį pripažinti teisiu, jis laikomas teisiu dėl savo tikėjimo.+
6 Juk ir Dovydas laimingu vadina žmogų, kurį Dievas ne dėl darbų pripažįsta teisiu. Jis sako:
7 „Laimingi tie, kuriems nusikaltimai atleisti, kuriems nuodėmės dovanotos*.
8 Laimingas žmogus, kuriam nuodėmės Jehova neįskaitys.“+
9 Bet ar tokia laimė – tik apipjaustytiesiems? Kaip tada su neapipjaustytaisiais?+ Juk sakome: „Abraomas dėl tikėjimo buvo pripažintas teisiu.“+
10 O ar tą pripažinimą jis gavo būdamas apipjaustytas? Ne, tada jis dar buvo neapipjaustytas.
11 Apipjaustymo žymę+ jis gavo kaip antspaudą, patvirtinantį, kad yra teisus dėl tikėjimo, kurį turėjo dar būdamas neapipjaustytas. Tą žymę jis gavo, kad taptų tėvu visų neapipjaustytųjų, kurie dėl savo tikėjimo+ yra pripažįstami teisiais.
12 Apipjaustytas jis buvo ir tam, kad taptų tėvu apipjaustytų palikuonių – ne vien tų, kurie laikosi apipjaustymo papročio, bet ir tų, kurie laikosi tikėjimo, kokį mūsų tėvas Abraomas+ turėjo dar nebūdamas apipjaustytas.
13 Juk ne dėl įstatymo Abraomas ir jo palikuoniai* gavo pažadą, kad jis bus pasaulio paveldėtojas,+ o dėl teisumo, kuris kyla iš tikėjimo.+
14 Jeigu paveldėtojai yra tie, kurie laikosi įstatymo, tikėjimas yra bevertis ir pažadas tuščias.
15 Įstatymas juk užtraukia rūstybę,+ o kur nėra įstatymo, nėra ir nusižengimo.+
16 Pažadą Abraomas gavo dėl tikėjimo: kad jis būtų duotas iš malonės+ ir kad galiotų visiems jo palikuoniams+ – ne vien tiems, kurie laikosi įstatymo, bet ir turintiems tikėjimą kaip Abraomas, mūsų visų tėvas+
17 (kaip, beje, ir parašyta: „Padariau tave daugelio tautų tėvu“+). Tai buvo akyse Dievo, kuriuo jis tikėjo, – Dievo, atgaivinančio mirusius ir kalbančio apie nesamus dalykus tarytum apie jau esamus*.
18 Vilties nebuvo, o Abraomas vis tiek turėjo viltį ir tikėjo tapsiąs daugelio tautų tėvu, nes buvo pasakyta: „Tiek bus tavo palikuonių.“+
19 Jis žinojo, kad jo kūnas jau yra bemaž miręs (Abraomas jau buvo sulaukęs maždaug šimto metų+) ir kad Saros įsčios mirusios,+ tačiau tikėti nenustojo.
20 Dievo pažadu jis neabejojo, nepasidavė netikėjimui. Turėdamas stiprų tikėjimą Abraomas teikė Dievui šlovę
21 ir buvo visiškai tikras, kad Dievas padarys tai, ką yra pažadėjęs.+
22 Dėl to „jis buvo pripažintas teisiu“.+
23 Tačiau žodžiai „jis buvo pripažintas“ taikytini ne vien Abraomui,+
24 bet ir mums – mes irgi būsime pripažinti teisiais, nes tikime tą, kuris mūsų Viešpatį Jėzų prikėlė iš mirusių.+
25 Jėzus buvo atiduotas už mūsų prasikaltimus+ ir prikeltas, kad galėtume būti pripažinti teisiais.+
