Romiečiams 9:1-33
9 Aš, Kristaus sekėjas, sakau tiesą, nemeluoju – tą liudija ir mano paties sąžinė, vedama šventosios dvasios, –
2 kad labai liūdžiu ir nepaliauja skaudėti man širdį.
3 Verčiau jau aš pats, tarsi koks prakeiktasis, būčiau atskirtas nuo Kristaus, o ne mano broliai, mano giminaičiai pagal kūną.
4 Jie yra izraelitai, jie gavo įsūnystę,+ šlovę, sandoras,+ jiems buvo duotas įstatymas,+ šventoji tarnystė+ ir pažadai.+
5 Jie yra palikuoniai protėvių,+ iš kurių pagal kūną kilo Kristus.+ Dievas, kuris yra viršum visko, tebūna palaimintas per amžius! Amen.
6 Tačiau tai nereiškia, kad Dievo žodis neišsipildė. Mat ne visi, nors ir kilę iš Izraelio, yra tikras Izraelis.+
7 Ir ne visi Abraomo palikuoniai* yra jo vaikai,+ nes parašyta: „Tavo palikuoniais vadinsis tie, kurie kils iš Izaoko.“+
8 Kitaip tariant, Dievo vaikais laikomi ne vaikai pagal kūną+ – palikuoniais laikomi pažado vaikai.+
9 Juk pažadas buvo ištartas toks: „Ateisiu šiuo laiku, ir Sara turės sūnų.“+
10 Jis buvo ištartas ne tik tąsyk. Pagal pažadą ir Rebeka nuo mūsų protėvio Izaoko ėmė lauktis dvynių.+
11 Jie dar nebuvo gimę ir nebuvo padarę nei gera, nei bloga, bet Dievas, norėdamas parodyti, kad jo pasirinkimas priklauso ne nuo darbų, o nuo jo paties, nuo pašaukėjo,
12 Rebekai pasakė: „Vyresnysis vergaus jaunesniajam.“+
13 Taip ir parašyta: „Jokūbą aš mylėjau, o Ezavo nekenčiau.“+
14 Tad ką pasakysime? Ar Dievas neteisingas? Anaiptol!+
15 Juk Mozei jis sako: „Aš pasigailiu to, kurio noriu pasigailėti, ir atjaučiu tą, kurį noriu atjausti.“+
16 Taigi tas pasirinkimas priklauso ne nuo žmogaus norų ir pastangų, o nuo gailestingojo Dievo.+
17 Juk Raštuose yra tokie žodžiai faraonui: „Vis dėlto palikau tave gyvą – kad per tave parodyčiau savo galią ir kad mano vardas nuskambėtų per visą žemę.“+
18 Vadinasi, to, kurio nori, Dievas pasigaili ir tam, kuriam nori, leidžia užkietinti savo širdį*.+
19 Tu man sakysi: „Tai kodėl jis vis dar mus kaltina? Juk jo valiai niekas negali priešintis.“
20 Kas, žmogau, tu toks, kad priešgyniautum Dievui?+ Negi lipdinys sakytų lipdytojui: „Kodėl padarei mane tokį?“+
21 Argi puodžius neturi galios moliui,+ kad iš to paties minkalo padarytų vieną indą garbingam reikalui, o kitą – negarbingam?
22 Panašiai ir Dievas: nors turėjo valią parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo galią rūstybės indams, kurie buvo nužiesti sunaikinimui, jis buvo labai kantrus ir juos pakentė,
23 kad apreikštų savo šlovės turtus gailestingumo indams,+ kurie buvo iš anksto paruošti šlovei,
24 tai yra mums, jo pašauktiems ne tik iš žydų, bet ir iš kitų tautų.+
25 Jis ir per Ozėją sako: „Ne savo tautą+ vadinsiu savo tauta ir nemylėtą – mylima;+
26 ir ten, kur jiems buvo pasakyta: ‘Jūs – ne mano tauta’, jie bus vadinami gyvojo Dievo sūnumis.“+
27 O Izaijas apie Izraelį skelbia: „Net jei Izraelio sūnų būtų kaip pajūrio smilčių, tik likutis bus išgelbėtas!+
28 Mat Jehova suves sąskaitas žemėje, suves galutinai ir skubiai.“+
29 Dar Izaijas iš anksto pasakė: „Jeigu kareivijų Viešpats Jehova nebūtų mums palikuonių palikęs, būtume tapę tarsi Sodoma, būtume panašūs į Gomorą.“+
30 Tai ką gi pasakysime? Ogi tai, kad kitataučiai, nors teisumo nesiekė, jį įgijo+ – įgijo dėl tikėjimo.+
31 O izraelitai, kad ir siekė teisumo mėgindami laikytis įstatymo, savo tikslo nepasiekė – to įstatymo taip ir neįvykdė.
32 Kodėl? Todėl, kad teisumą pelnyti siekė darbais, o ne tikėjimu. Jie suklupo užkliuvę už „suklupimo akmens“,+
33 kaip parašyta: „Štai dedu Sione suklupimo akmenį,+ nupuolimo uolą, bet kas juo tiki, nenusivils.“+
