Teisėjų 11:1-40

  • Iftachas išvaromas, vėliau paskelbiamas vadu (1–11)

  • Iftacho žinia Amonui (12–28)

  • Iftacho įžadas (29–40)

    • Dukra lieka netekėjusi (38–40)

11  Buvo toks narsus karys, gileadietis Iftachas,+ parsiduodančios moters sūnus. Jo tėvas buvo Gileadas.  Gileadui sūnų̃ pagimdė ir žmona. Užaugę jos sūnūs Iftachą išvarė. „Mūsų tėvo namuose paveldo tu negausi, – sakė jam, – nes esi kitos moters sūnus.“  Pabėgęs nuo brolių, Iftachas apsigyveno Tobo krašte. Prie jo būrėsi visokie dykaduoniai ir kartu su juo rengdavo išpuolius.  Praslinkus kuriam laikui, amonitai pakilo į karą prieš Izraelį.+  Amonitams pradėjus kariauti su Izraeliu, Gileado seniūnai nuvyko į Tobo kraštą Iftacho parsikviesti.  „Eime, – prašė jie, – būk mūsų vadas, kovokime su amonitais.“  Bet Iftachas Gileado seniūnams atsakė: „Argi ne jūs manęs nekentėte ir išvarėte iš tėvo namų?+ Tai kodėl dabar, kai jau blogai, ateinate pas mane?“  Gileado seniūnai Iftachui atsakė: „Atėjome pas tave štai dėl ko: jei keliausi su mumis ir kovosi su amonitais, būsi visų Gileado gyventojų vadas.“+ –  „Jeigu eisiu su jumis kovoti prieš amonitus ir jeigu Jehova padės man juos nugalėti, – tarė Gileado seniūnams Iftachas, – turėsite padaryti mane savo vadu.“ 10  Gileado seniūnai Iftachui atsakė: „Jehova tebūna liudytojas* tarp mūsų: padarysime, kaip sakai.“ 11  Tada Iftachas su Gileado seniūnais sugrįžo ir žmonės padarė jį savo vadu ir vyriausiuoju. Micpoje Iftachas pakartojo savo žodžius Jehovos akivaizdoje.+ 12  Tada Iftachas siuntė pasiuntinius pas amonitų+ karalių paklausti: „Ką turi prieš mane,* kad atėjai pulti mano krašto?“ 13  Amonitų karalius pasiuntiniams atsakė: „Eidamas iš Egipto, Izraelis užėmė mano žemes+ nuo Arnono+ iki Jaboko ir iki Jordano.+ Dabar grąžink jas geruoju.“ 14  Bet Iftachas vėl siuntė pasiuntinius pas amonitų karalių 15  pasakyti jam: „Štai ką kalba Iftachas: ‘Nei moabitų, nei amonitų žemių Izraelis neužėmė.+ 16  Iš Egipto Izraelis keliavo per dykumą ir perėjęs Raudonąją jūrą+ atėjo į Kadešą.+ 17  Tada siuntė pasiuntinius pas Edomo karalių+ su prašymu: „Prašyčiau leisti pereiti kraštą.“ Bet Edomo karalius nenorėjo nieko girdėti. Izraelis to paties prašė ir Moabo+ karaliaus, bet ir tas nesutiko. Taip Izraelis pasiliko Kadeše.+ 18  Tada jie traukė per dykumą aplenkdami Edomo kraštą+ ir Moabo kraštą, paskui ėjo palei rytinę Moabo krašto ribą+ ir įsirengė stovyklą prie Arnono. Į Moabo kraštą jie nėjo,+ nes Arnonas buvo Moabo riba. 19  Tada Izraelis siuntė pasiuntinius pas amoritų karalių Sihoną, kuris valdė Hešbone. Izraelitai sakė jam: „Prašytume leisti eiti per tavo kraštą į mums skirtą žemę.“+ 20  Tačiau Sihonas Izraeliu nepasitikėjo ir eiti per savo žemę neleido. Sutelkęs savo žmones jis pasistatė stovyklą Jahace ir stojo į kovą su Izraeliu.+ 21  Jehova, Izraelio Dievas, atidavė Sihoną ir jo žmones Izraeliui į rankas. Izraelitai juos nugalėjo ir užėmė visą amoritų žemę, visą jų kraštą.+ 22  Jie užvaldė visas amoritų žemes nuo Arnono iki Jaboko ir nuo dykumos iki Jordano.+ 23  Tai Jehova, Izraelio Dievas, išvijo amoritus iš šios žemės ir atidavė ją savo tautai, izraelitams,+ o tu nori juos išvaryti? 24  Argi tu nepasisavini to, ką tavo dievas Kemošas+ duoda tau nuosavybėn? Taip ir mes pasiimame žemes visų, kuriuos Jehova, mūsų Dievas, išvaro mums iš akių.+ 25  Kuo tu viršiji Ciporo sūnų Balaką,+ Moabo karalių? Argi jis kada vaidijosi su Izraeliu? Ar ėjo prieš jį kovoti? 26  Izraelis jau 300 metų gyvena Hešbone ir aplinkiniuose miesteliuose,+ Aroere ir aplinkiniuose miesteliuose ir visuose Arnono pakrantės miestuose. Kodėl per tuos metus nebandei visų tų miestų atsiimti?+ 27  Niekuo tau nenusikaltau, tad puldamas mane elgiesi neteisingai. Jehova yra teisėjas,+ tegu jis šiandien sprendžia Izraelio tautos ir amonitų bylą.’“ 28  Bet amonitų karalius nenorėjo nė girdėti žinios, kurią Iftachas jam siuntė. 29  Iftachą apėmė Jehovos dvasia.+ Jis žygiavo per Gileadą ir Manasą ir pasiekė Micpę, esančią Gileade.+ Iš Micpės jis toliau traukė kovoti su amonitais. 30  Iftachas davė Jehovai tokį įžadą:+ „Jeigu įduosi amonitus man į rankas, 31  pažadu: kas pirmas išeis pro mano namų duris pasitikti manęs, grįžtančio iš karo prieš amonitus, tas bus tavo, Jehova,+ paaukosiu jį kaip deginamąją auką.“+ 32  Taigi Iftachas stojo į kovą su amonitais ir Jehova juos atidavė jam į rankas. 33  Jis triuškino priešą nuo Aroero iki Minito (tenai paėmė 20 miestų) ir iki pat Abel Keramimų. Taip amonitai tapo pavaldūs izraelitams. 34  Iftachas grįžo į savo namus Micpoje+ ir žiūri – jo duktė išeina jo pasitikti, mušdama būgnelį ir šokdama. Ji buvo jo vienturtė. Be jos, daugiau sūnų ar dukterų Iftachas neturėjo. 35  Pamatęs ją, Iftachas persiplėšė drabužius ir tarė: „Ak, mano dukra! Tu sugniuždei mane, nes turėsiu tave išsiųsti. Daviau Jehovai įžadą ir negaliu jo atšaukti.“+ 36  Ji atsakė: „Tėve, jei davei Jehovai įžadą, daryk su manimi, kaip pažadėjai.+ Juk Jehova padėjo tau atkeršyti tavo priešams, amonitams.“ 37  Savo tėvo ji paprašė: „Prašau vieno dalyko: leisk mane dviem mėnesiams į kalnus, leisk su draugėmis eiti raudoti dėl to, kad liksiu netekėjusi*.“ 38  Jis tarė: „Eik!“ Taip jis išleido ją dviem mėnesiams į kalnus su draugėmis raudoti dėl to, kad liks netekėjusi*. 39  Po dviejų mėnesių ji sugrįžo pas tėvą ir šis tesėjo įžadą, kurį buvo davęs.+ Ji niekada negyveno su vyru. Taip Izraelyje atsirado paprotys: 40  kasmet jaunos izraelitės eina keturias dienas girti gileadiečio Iftacho dukters.

Išnašos

Pažod. „tas, kuris girdi“.
Pažod. „Kas man ir tau“.
Pažod. „apraudoti savo mergystės“.
Pažod. „apraudoti savo mergystės“.