Izaijo 38:1-22
38 Tomis dienomis Ezekijas susirgo, jis buvo arti mirties.+ Pas jį atėjo pranašas Izaijas,+ Amoco sūnus, ir tarė: „Taip sako Jehova. Duok paskutinius nurodymus namiškiams, nes tu mirsi, jau nebepasitaisysi.“+
2 Ezekijas nusisuko veidu į sieną ir meldė Jehovą:
3 „Maldauju, Jehova, prisimink,+ kaip ištikimai, visa širdimi tau tarnavau+ ir dariau, kas gera tavo akyse.“ Ir Ezekijas graudžiai pravirko.
4 Tada Jehova paliepė Izaijui:
5 „Grįžk ir sakyk Ezekijui:+ ‘Taip sako Jehova, tavo protėvio Dovydo Dievas. Girdėjau tavo maldą,+ mačiau ašaras.+ Pridėsiu prie tavo gyvenimo* penkiolika metų.+
6 Išgelbėsiu tave ir šitą miestą iš Asirijos karaliaus rankų, šį miestą apginsiu.+
7 Štai Jehova siunčia tau ženklą, iš kurio matysi, kad savo žodį Jehova tesės:+
8 padarysiu, kad šešėlis, nusileidęs Ahazo laiptais*, sugrįžtų dešimt pakopų atgal.’“+ Taigi šešėlis atsitraukė atgal dešimt pakopų, kuriomis buvo nusileidęs.
9 Štai žodžiai, kuriuos Judo karalius Ezekijas parašė susirgęs ir paskui išgijęs iš savo ligos.
10 Sakiau sau: „Gyvenimo pusiaukelėjeteks žengti pro kapo* vartus.
Tų likusių metų nepamatysiu.
11 Maniau, neberegėsiu Jaho* – Jaho gyvųjų šalyje,+į žmones nebežvelgsiu,kai nueisiu pas nebūties šalies gyventojus.
12 Mano buveinė – lyg ganytojo palapinė,nugriauta ir šalin nunešta.+
Savo gyvenimą tarsi audėjas į rietimą suvyniojau,kaip apmatų gijas jis mane nukirpo.
Nuo aušros iki sutemų tu vedi mane prie galo.+
13 Iki paryčių save raminu.
Kaip liūtas jis triuškina visus mano kaulus.
Nuo aušros iki sutemų tu vedi mane prie galo.+
14 Tarsi koks čiurlys ar strazdas* giedu,+it balandis gailiai ulbauju.+
Pavargusiomis akimis aukštyn žvelgiu:+‘Sielvartas, Jehova, mane kamuoja,tad padėki man*!’+
15 Ką begaliu pasakyti?
Kaip jis man kalbėjo, taip ir padarė.
Karčios širdgėlos apimtas,visus savo metus nuolankus* aš būsiu.
16 ‘Jehova, žmogus dėl tavo gerumo gyvena,dėl tavo darbų gyva mana dvasia.
Tu grąžinsi man sveikatą ir gyvastį išsaugosi.+
17 Vietoj ramybės jaučiau baisų kartėlį,bet tu mane pamilai,nuo pražūtingos duobės išgelbėjai.+
Visas mano nuodėmes nusviedei sau už nugaros*.+
18 Juk kapas* tavęs nešlovins,+mirtis neaukštins.+
Duobėn žengiantys ištikimybės tavo negali tikėtis.+
19 Gyvieji, tik gyvieji tave šlovina,kaip ir aš šiandien šlovinu.
Tėvas savo sūnums apsakys, koks esi ištikimas.+
20 Gelbėki mane, Jehova,ir per visas gyvenimo dienas tavo, Jehova, Namuose+skambinsime stygomis mano giesmes.’“+
21 Izaijas tarė: „Nuneškite jam figų slėgtainį, uždėkite ant piktvotės, ir jis išgis.“+
22 Ezekijas buvo klausęs: „Koks ženklas parodys, kad aš dar eisiu į Jehovos Namus?“+
