Izaijo 44:1-28
44 O dabar klausyk, Jokūbai, mano tarne,suklusk, Izraeli, mano išrinktasis.+
2 Štai ką sako Jehova, tavo Kūrėjas, –tas, kuris tave sukūrė,+kuris nuo pat gimimo* tave globojo:‘Nebijok, Jokūbai, mano tarne,+nebūgštauk, Ješurūnai*,+ mano išrinktasis.
3 Aš duosiu vandens ištroškusiajam*,+palaistysiu srovėmis sausą dirvą.
Išliesiu savo dvasios ant tavo palikuonių,+palaiminimą – ant tavo vaikų.
4 Jie sužels kaip žalia žolė,+vešės kaip tuopos prie vandens srovių.
5 Vienas sakys: „Aš esu Jehovos“,+kitas vadins save Jokūbo vardu,trečias rašys sau ant rankos: „Priklausau Jehovai“,jis pasivadins Izraelio vardu.’
6 Štai ką sako Jehova –Izraelio karalius+ ir jo Atpirkėjas,+ kareivijų Viešpats Jehova:‘Aš esu pirmas, aš esu paskutinis.+
Be manęs kito Dievo nėra.+
7 Ar yra kas man prilygtų?+ Teatsiliepia!
Tegu pareiškia tai ir teįrodo!+
Tepasako jie, kas bus netrukusir kas vyks vėliau,kaip kad aš tai dariau nuo seno, kai įkūriau tautą.
8 Nedrebėkite, tenekausto jūsų baimė.+
Argi nesu nuo seno jums visa pasakęs ir paskelbęs?
Jūs esate mano liudytojai.+
Ar yra kitas Dievas be manęs?
Ne, be manęs kitos Uolos nėra,+ nežinau tokios.’“
9 Stabų dirbėjai yra niekingi,dievukai, kuriuos jie brangina, nieko verti.+
Tie liudytojai* nieko nemato ir nežino,+todėl tiems, kas juos daro, teks gėdytis.+
10 Koks gi žmogus darytųsi dievuką ar liedintųsi stabą,iš kurio jokios naudos?+
11 Visi jo bičiuliai turės gėdytis!+
Amatininkai – tik žmonės.
Tesusirenka visi, teprisistato.
Jie drebės iš baimės, raus iš gėdos.
12 Kalvis kaitina geležį virš žarijų, įrankiu ją apdoroja,plaktukais kala,stipriomis rankomis darbuojasi,+kol išalksta ir pavargsta.
Nė vandens neatsigeria, tad greit nusilpsta.
13 Drožėjas ištempia matuoklę, braižo raudona kreida,skaptuoja skaptu, brėžia skriestuvu.
Jis išdrožia vyro pavidalą,+gražaus žmogaus atvaizdą,ir pastato namuose*.+
14 Arba štai medkirtys, kedrų kirtėjas,miške nusižiūrėjęs medį, ąžuolą,laukia, kol tas sutvirtės.+
Jis pasisodina lauramedį, kad lietus jį užaugintų.
15 Iš medžio žmogus prisikapoja malkų,susikuria ugnį, kad sušiltų,ant ugnies duonos išsikepa.
Paskui pasidaro dievuką ir jį garbina,iš likusio rąstgalio nutašo stabą ir lenkiasi prieš jį.+
16 Pusę medžio žmogus sunaudoja malkoms.
Jis išsikepa mėsos, pavalgo ir pasisotina.
Šildydamasis sako:„Sušilau! Kaip gera į liepsnas žiūrėti!“
17 O iš likusio gabalo pasidaro dievuką, stabą,prieš jį lenkiasi ir jį garbina,meldžiasi jam sakydamas:„Išgelbėk mane, nes tu – mano dievas.“+
18 Tokie žmonės nieko nežino ir nesupranta,+jų akys užlipdytos, nieko nemato,jų širdys nieko nesuvokia.
19 Išmanymo ir supratimo jie neturi,todėl širdyje nesusimąsto:„Pusę medžio sukūrenau,ant žarijų išsikepiau duonos, mėsos pavalgyti.
Nejau iš likusio medžio darysiu tokią bjaurybę?+
Nejau sausą medgalį garbinsiu?“
20 Tokie minta pelenais,paklydusi širdis juos veda klystkeliu.
Savęs išgelbėt jie negali ir nesako:„Argi ne apgavystę dešinėje laikau?“
21 „Atmink visa tai, Jokūbai, prisimink, Izraeli,juk tu – mano tarnas.
Tave aš sukūriau, tu – mano tarnas,+tavęs, Izraeli, niekada nepamiršiu.+
22 Lyg už debesies paslėpsiu tavo kaltes,+lyg už tiršto rūko – tavo nuodėmes.
Sugrįžk pas mane, ir aš tave išpirksiu.+
23 Linksmai šūkaukite, dangūs,nes Jehova ėmėsi veikti!
Džiūgaukite, žemės gelmės!
Džiaugsmu pratrūkite, kalnai,+ir jūs, miškai, su visais medžiais!
Juk Jehova Jokūbą išpirko,Izraelio labui apreiškė savo didybę.“+
24 Jehova, tavo Atpirkėjas,+ –tas, kuris sukūrė tave įsčiose, sako:„Aš esu Jehova, visa mano rankos padarė.
Išskleidžiau dangų,+paklojau žemę.+
Ar buvo kas tada šalia manęs?
25 Niekais aš paverčiu tuščiakalbių* ženklus,padarau, kad žyniai apsikvailintų,+išminčius sugluminu,parodau, kad jų išmanymas tėra kvailystė.+
26 Aš įvykdau savo tarno žodį,savo pasiuntinių pranašystes+ir sakau apie Jeruzalę: ‘Ji bus gyvenama’,+apie Judo miestus: ‘Jie bus atstatyti.+
Aš prikelsiu Jeruzalę iš griuvėsių.’+
27 Gelmėms aš tariu: ‘Išdžiūkite!
Jūsų upes nusekinsiu!’+
28 Apie Kyrą+ sakau: ‘Jis – mano siųstas piemuo,jis įvykdys visa, ko noriu.’+
Apie Jeruzalę skelbiu: ‘Ji bus atstatyta’,ir apie šventyklą: ‘Tebūna dedami tavo pamatai.’“+
