Jobo 4:1-21
4 Tada prabilo temanas Elifazas:+
2 „Jei kas drįs tau tarti žodį, ar neužsigausi?
Bet kaip susilaikyti nekalbėjus?
3 Tiesa, tu daugelį pataisydavai,rankas pasilpusias sustiprindavai,
4 savo žodžiais pakeldavai klumpantį,linkstančius kelius sutvirtindavai.
5 Bet dabar palūžai, kai pačiam taip atsitiko,puolei į neviltį, kai patį tai palietė.
6 Būdamas dievobaimingas, ar neturėtum jaustis tvirtas?
Būdamas ištikimas*,+ ar neturėtum guostis viltimi?
7 Pagalvok, ar nekaltasis yra kada pražuvęs?
Ar teisusis buvo pragaišintas?
8 Iš patirties žinau: kas aria nedorybę,kas nelaimę sėja, tokį derlių ir pjauna.
9 Dievui pūstelėjus, jie pražūva,jo rūstybės gūsiui užėjus, gauna galą.
10 Liūtas riaumoja, liūtukas urzgia,bet ir stipriems liūtams lūžta dantys.
11 Be grobio liūtas nugaišta,liūto jaunikliai išsibėgioja.
12 Slapta mane pasiekė žodis,ausis išgirdo jo šnabždesį.
13 Nakčia, kai žmonės kietai miega,regėjimai mane sukrėtė,
14 baisus drebulys pagavo,siaubas persmelkė kaulus.
15 Priešais mano veidą prašmėžavo dvasia,ir mano kūnas pagaugais nuėjo.
16 Ji stabtelėjo,bet jos nepažinau –kažkoks pavidalas stovėjo prieš akis.
Ir tylą pertraukė balsas:
17 ‘Ar gali mirtingasis būti teisesnis už Dievą,žmogus – tyresnis už savo Kūrėją?’
18 Net savo tarnais jis nepasitiki,net angelams* randa ką prikišti.
19 O ką jau kalbėti apie molio būstuose gyvenančius,apie tuos, kurių pamatas dulkėse,+kuriuos lengva sutrinti it kandį!
20 Čia rytas, čia vakaras – ir jie jau sutrupinti,jie amžiams pražūva – to niekas nė nepastebi.
21 Susmunka jie kaip palapinė virves ištraukus.
Taip ir numiršta išminties neįgiję.
