Jono 12:1-50
12 Iki Paschos likus šešioms dienoms, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno Lozorius+ (tas, kurį Jėzus prikėlė iš mirusių).
2 Ten jam suruošė vakarienę. Morta patarnavo,+ o Lozorius ir kiti valgė su juo prie stalo.
3 Tada Marija, paėmusi svarą* kvapiojo aliejaus – gryno nardo, labai brangaus, – patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Aliejaus kvapas pasklido visame name.+
4 Bet Judas Iskarijotas,+ jo mokinys, kuris rengėsi jį išduoti, tarė:
5 „Kodėl to kvapiojo aliejaus neparduoda už tris šimtus denarų* ir neišdalija pinigų vargšams?“
6 Jis tai pasakė ne todėl, kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad buvo vagis; jo žinioje buvo pinigų dėžutė ir jis grobstė iš jos pinigus.
7 Jėzus atsakė: „Palik ją ramybėje, leisk jai tai atlikti, nes artėja mano laidotuvių diena.+
8 Vargšų jūs visada šalia savęs turėsite,+ o mane turėsite ne visada.“+
9 Tuo tarpu žydai sužinojo, kad jis yra ten, ir visa minia atėjo pas jį. Jie norėjo pamatyti ne vien Jėzų, bet ir Lozorių, kurį Jėzus buvo prikėlęs iš mirusių.+
10 Aukštieji kunigai tada susitarė ir Lozorių nužudyti,
11 nes dėl jo daugybė žydų atėję ten įtikėjo Jėzų.+
12 Rytojaus dieną gausi į šventę susirinkusiųjų minia išgirdo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę.
13 Pasiėmę palmių šakų žmonės išėjo jo pasitikti ir šaukė: „Dieve, sergėk jį! Palaimintas tas, kuris ateina Jehovos vardu!+ Palaimintas Izraelio karalius!“+
14 Jėzus susirado asilaitį ir užsėdo ant jo,+ kaip parašyta:
15 „Nebijok, Siono dukra! Štai ant asilės jauniklio atjoja tavo karalius.“+
16 Iš pradžių jo mokiniai visų tų dalykų nesuprato. Bet kai Jėzus buvo pašlovintas,+ jie prisiminė, kad apie tai – apie visa, kas jam tada nutiko, – buvo parašyta.+
17 Žmonės, kurie buvo su Jėzumi tuo metu, kai jis pašaukė iš kapo Lozorių+ ir prikėlė jį iš mirusių, visiems apie tą įvykį pasakojo.+
18 Minia todėl ir išėjo Jėzaus pasitikti, kad sužinojo jį padarius šitą stebuklą*.
19 O fariziejai tarpusavyje kalbėjo: „Matote, mes nieko negalime padaryti. Pažiūrėkite! Visas pasaulis nuėjo paskui jį!“+
20 Tarp atėjusių į šventę pagarbinti Dievo buvo ir graikų.
21 Jie priėjo prie Pilypo,+ kilusio iš Galilėjos miesto Betsaidos, ir ėmė jį prašyti: „Gerbiamasis, mes norime pamatyti Jėzų.“
22 Pilypas nuėjęs pasakė apie tai Andriejui, tada Andriejus ir Pilypas nuėjo ir perdavė tuos žodžius Jėzui.
23 O Jėzus jiems atsakė: „Atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus bus pašlovintas.+
24 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jeigu kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis ir liks vienas, o jeigu numirs,+ duos gausių vaisių.
25 Kas brangina savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas savo gyvybės šiame pasaulyje negaili*,+ tas ją išsaugos ir gaus amžiną gyvenimą.+
26 Kas nori man tarnauti, teseka paskui mane. Kur esu aš, ten bus ir mano tarnas.+ Tėvas pagerbs tą, kuris nori man tarnauti.
27 Dabar mano siela sunerimusi.+ Ir ką man sakyti? Tėve, gelbėk mane šitą valandą.+ Tačiau dėl šios valandos aš ir atėjau.
28 Tėve, pašlovink savo vardą!“ Tada iš dangaus pasigirdo balsas:+ „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu.“+
29 Tai išgirdę, vieni iš minios sakė, kad sugriaudė griaustinis. Kiti sakė: „Angelas jam kalbėjo.“
30 Jėzus tarė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo šis balsas.
31 Dabar atėjo šio pasaulio teismo valanda. Dabar šio pasaulio valdovas+ bus išmestas laukan.+
32 O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės,+ visokių žmonių patrauksiu prie savęs.“
33 Taip sakydamas jis davė suprasti, kokia mirtimi turės mirti.+
34 Tada žmonės iš minios ėmė sakyti: „Iš Įstatymo girdėjome, kad Kristus pasiliks amžinai.+ Tai kodėl tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turi būti pakeltas?+ Kas tas Žmogaus Sūnus?“
35 Jėzus jiems tarė: „Dar valandėlę šviesa bus tarp jūsų. Vaikščiokite šviesoje, kol ją turite, kad tamsa jūsų nenugalėtų. Kas vaikšto tamsoje, nežino, kur eina.+
36 Kol turite šviesą, tikėkite šviesa, kad taptumėte šviesos sūnumis.“+
Tai pasakęs Jėzus pasišalino ir nuo jų pasislėpė.
37 Nors žmonėms matant jis buvo padaręs daugybę ženklų, jie juo netikėjo.
38 Taip išsipildė pranašo Izaijo pasakytas žodis: „Jehova, kas patikėjo tuo, ką iš mūsų išgirdo?+ Kam Jehova apreiškė savo galią*?“+
39 Jie negalėjo patikėti dėl to, kad, anot Izaijo:
40 „Jis apakino jiems akis ir užkietino jiems širdį, kad jie akimis neišvystų, širdimi nesuvoktų, kad pas mane negrįžtų ir aš jų nepagydyčiau.“+
41 Izaijas tai pasakė, nes matė jo šlovę. Tai apie jį Izaijas kalbėjo.+
42 Vis dėlto įtikėjusių buvo. Jį įtikėjo netgi daugelis iš vyresnybės,+ tik dėl fariziejų to atvirai nepripažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos.+
43 Mat šlovės iš žmonių jie troško labiau negu šlovės iš Dievo.+
44 O Jėzus garsiai kalbėjo: „Kas tiki mane, tiki ne vien mane, bet ir tą, kuris mane siuntė.+
45 Ir kas regi mane, regi ir tą, kuris mane siuntė.+
46 Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa,+ kad tas, kuris mane tiki, neliktų tamsoje.+
47 Jei kas nors girdi mano žodžius ir jų nevykdo, aš jo neteisiù, nes atėjau ne teisti pasaulio – atėjau pasaulio išgelbėti.+
48 Tą, kuris mane atmeta ir mano žodžių nepriima, yra kas teis. Žodžiai, kuriuos kalbėjau, – štai kas teis jį paskutiniąją dieną.
49 Juk aš kalbėjau ne iš savęs. Pats Tėvas, kuris mane siuntė, pasakė man, ką turiu kalbėti ir ko mokyti.+
50 Ir aš žinau, kad tai, ką jis sako, veda į amžiną gyvenimą.+ Todėl kalbu tik tai, ką Tėvas yra man liepęs kalbėti.“+
Išnašos
^ T. y. romėnų svaras (maždaug 327 g). Žr. priedą B14.
^ Žr. priedą B14.
^ Pažod. „ženklą“.
^ Pažod. „nekenčia“.
^ Pažod. „ranką“.
