Luko 20:1-47
20 Vieną iš tų dienų, kai Jėzus šventykloje mokė žmones ir skelbė gerąją naujieną, aukštieji kunigai ir Raštų aiškintojai su vyresniaisiais priėjo prie jo
2 ir paklausė: „Pasakyk mums, kokią teisę turi visa tai daryti? Kas tau tokią teisę davė?“+
3 Jėzus jiems atsakė: „Aš irgi jūsų kai ko paklausiu. Pasakykite man:
4 kas suteikė Jonui teisę krikštyti – dangus ar žmonės?“
5 Tie ėmė tarpusavyje tartis: „Jeigu sakysime, kad dangus, jis paklaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’
6 O jei sakysime, kad žmonės, visa liaudis užmėtys mus akmenimis, nes jie įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas.“+
7 Tad jie atsakė nežinantys, iš kur.
8 Tuomet Jėzus jiems tarė: „Tai ir aš nesakysiu jums, kokią teisę turiu tai daryti.“
9 Ir jis ėmė pasakoti žmonėms tokį palyginimą: „Žmogus pasodino vynuogyną,+ išnuomojo jį žemdirbiams ir ilgesniam laikui iškeliavo svetur.+
10 Metui atėjus jis pasiuntė pas žemdirbius vergą, kad tie atiduotų jam dalį vynuogyno vaisių. Bet žemdirbiai jį sumušė ir išvarė tuščiomis.+
11 Tada jis pasiuntė pas juos kitą vergą. Bet jie ir tą sumušė ir pažeminę išvarė tuščiomis.
12 Jis pasiuntė dar ir trečią. Tačiau ir šitą jie sužalojo ir išmetė lauk.
13 Tada vynuogyno šeimininkas tarė: ‘Ką man daryti? Pasiųsiu savo mylimąjį sūnų.+ Jie tikriausiai jį gerbs.’
14 Pamatę sūnų žemdirbiai ėmė tarpusavyje tartis: ‘Tai paveldėtojas. Nužudykime jį, kad palikimas atitektų mums.’
15 Jie ištempė jį iš vynuogyno ir nužudė.+ Ką tad vynuogyno šeimininkas su jais padarys?
16 Jis atvyks, išgalabys tuos žemdirbius ir atiduos vynuogyną kitiems.“
Tai girdėdami jie sakė: „Tegu niekad taip nenutinka!“
17 Bet Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „O ką tada reiškia šie Raštų žodžiai: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu*’?+
18 Kas tik ant to akmens pargrius, tas užsimuš;+ ant kurio tas akmuo užkris, tą sutrins.“
19 Raštų aiškintojai ir aukštieji kunigai supratę, kad tą palyginimą jis taiko jiems, dar tą pačią valandą norėjo Jėzų suimti, bet bijojo liaudies.+
20 Jie kurį laiką jį stebėjo. Paskui slapta nusamdė kelis vyrus ir pasiuntė pas Jėzų. Tie vyrai turėjo apsimesti dorais žmonėmis ir sugauti Jėzų kalboje,+ kad būtų galima jį perduoti vadovybei ir valdytojui į rankas.
21 Vyrai Jėzaus paklausė: „Mokytojau, mes žinome, kad tu kalbi ir mokai teisingai. Tu esi nešališkas ir mokai Dievo kelio laikydamasis tiesos.
22 Ar mums valia* mokėti Cezariui mokesčius, ar ne?“
23 Įžvelgęs klastą Jėzus jiems tarė:
24 „Parodykite man denarą*. Kieno atvaizdas ir įrašas jame?“ Tie atsakė: „Cezario.“
25 Jis tarė jiems: „Taigi, kas Cezario, atiduokite Cezariui,+ o kas Dievo – Dievui.“+
26 Jiems nepavyko žmonių akivaizdoje sugauti Jėzaus kalboje. Nustebinti jo atsakymo jie nutilo.
27 Tačiau kai kurie iš sadukiejų (jie sako, kad nebus prisikėlimo)+ priėjo ir paklausė jo:+
28 „Mokytojau, Mozė mums parašė: ‘Jei koks žmogus turėdamas žmoną mirtų bevaikis, jo brolis turi vesti jo žmoną ir duoti savo broliui palikuonių.’+
29 Taigi buvo septyni broliai. Pirmasis vedė ir mirė bevaikis.
30 Tada antrasis
31 ją vedė, paskui trečiasis. Taip atsitiko su visais septyniais – jie mirė nepalikę vaikų.
32 Paskiausiai mirė ta moteris.
33 Tad kai prisikels, kurio iš jų žmona ji bus? Juk visi septyni buvo ją vedę.“
34 Jėzus jiems pasakė: „Šio pasaulio* vaikai veda ir teka,
35 o tie, kurie bus palaikyti vertais gyventi būsimajame pasaulyje* ir būti prikelti iš mirusių, nei ves, nei tekės.+
36 Jie ir mirti nebegalės, nes bus kaip angelai. Kadangi bus prikelti, jie bus Dievo vaikai.
37 O kad mirusieji bus prikeliami, jau ir Mozė leido suprasti, kai pasakojo apie dygiakrūmį ir pavadino Jehovą „Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu“.+
38 Jis yra ne mirusiųjų, o gyvųjų Dievas, nes jam visi jie gyvena.“+
39 Kai kurie Raštų aiškintojai tarė: „Mokytojau, tu gerai pasakei.“
40 Jie mat nebedrįso jo apie nieką klausinėti.
41 O Jėzus jiems kalbėjo: „Kodėl gi jie teigia, kad Kristus yra Dovydo sūnus?+
42 Dovydas juk pats Psalmių knygoje sako: ‘Jehova mano Viešpačiui tarė: „Sėskis mano dešinėje
43 ir palūkėk, kol padėsiu tavo priešus lyg suolelį tau po kojų.“’+
44 Taigi Dovydas vadina jį Viešpačiu. Kaip tad Kristus gali būti jo sūnus?“
45 Visiems žmonėms girdint jis prabilo į mokinius:
46 „Saugokitės Raštų aiškintojų, kuriems patinka vaikštinėti apsivilkus ilgus rūbus, kurie mėgsta, kad juos sveikintų turgavietėse, mėgsta užsiimti pirmuosius suolus sinagogose ir garbingiausias vietas per vakarienes,+
47 kurie suryja našlių namus* ir dėl akių kalba ilgas maldas. Jie gaus griežtesnį nuosprendį.“
