Luko 9:1-62
-
Jėzus moko Dvylika, kaip skelbti apie Dievo Karalystę (1–6)
-
Erodas suglumęs dėl Jėzaus (7–9)
-
Jėzus pamaitina 5000 (10–17)
-
Petras supranta, kad Jėzus yra Dievo Pateptasis (18–20)
-
Jėzus pasako, kad bus nužudytas (21, 22)
-
Ką reiškia būti Jėzaus sekėju (23–27)
-
Jėzaus atsimainymas (28–36)
-
Demono apsėsto berniuko išgydymas (37–43a)
-
Jėzus vėl kalba apie savo mirtį (43b–45)
-
Mokiniai ginčijasi, kuris iš jų didžiausias (46–48)
-
„Kas ne prieš jus, tas už jus“ (49, 50)
-
Samariečių kaimas nepriima Jėzaus (51–56)
-
Ką reiškia sekti Jėzumi (57–62)
9 Tuomet jis susikvietė Dvylika ir davė jiems galią ir valdžią įsakinėti visiems demonams+ ir gydyti ligas.+
2 Jis išsiuntė juos skelbti Dievo Karalystės, gydyti ligonių
3 ir pasakė: „Į kelionę nieko neimkite – nei lazdos, nei kelionmaišio, nei duonos, nei sidabrinių, neimkite ir dviejų palaidinių*.+
4 Užėję į kokius namus, apsistokite juose; iš ten keliaukite toliau.+
5 Jei kuriame mieste jūsų nepriimtų, išeidami iš jo nusikratykite ir dulkes nuo kojų, – tebus tai liudijimas prieš juos.“+
6 Taigi jie iškeliavo ir eidami per kaimus visur skelbė gerąją naujieną ir gydė žmones.+
7 Apie visus tuos įvykius išgirdo tetrarchas Erodas*. Jis labai suglumo, mat kai kurie žmonės kalbėjo, esą Jonas prikeltas iš mirusių,+
8 kiti sakė, kad pasirodė Elijas, dar kiti – kad prisikėlė kažkuris iš senovės pranašų.+
9 Erodas svarstė: „Joną aš nukirsdinau.+ Tai kas gi yra šitas, apie kurį girdžiu kalbant tokius dalykus?“ Ir jis labai norėjo jį pamatyti.+
10 Sugrįžę apaštalai papasakojo Jėzui visa, ką nuveikė.+ Tada pasiėmęs juos jis pasitraukė į miestą, vadinamą Betsaida, kad pabūtų vieni.+
11 Bet minios tai sužinojusios atsekė jam iš paskos. Jėzus mielai juos priėmė ir ėmė kalbėti apie Dievo Karalystę, taip pat išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo.+
12 Kai diena pakrypo vakarop, priėjo Dvylika ir jam tarė: „Paleisk minią, kad nuėję į aplinkinius kaimus ir ūkius susirastų nakvynę ir maisto. Juk esame nuošalioje vietoje.“+
13 Bet Jėzus jiems atsakė: „Jūs duokite jiems valgyti.“+ Tie kalbėjo: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis duonos papločius ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume visiems šiems žmonėms maisto.“
14 (Ten mat buvo apie penki tūkstančiai vyrų.) Jėzus savo mokiniams pasakė: „Susodinkite juos būriais, maždaug po penkiasdešimt.“
15 Jie taip ir padarė – visus susodino.
16 Jėzus paėmė tuos penkis papločius ir abi žuvis, pažvelgė į dangų ir juos palaimino. Tada laužė duoną ir su žuvimi davė mokiniams, kad šie išdalytų miniai.
17 Visi pavalgė iki soties, ir buvo surinkta dvylika pintinių atlikusių gabaliukų.+
18 Po kurio laiko, kai Jėzus vienas meldėsi, pas jį atėjo mokiniai. Jis paklausė jų: „Kuo minios mane laiko?“+
19 Tie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti sako, kad prisikėlė dar koks iš senovės pranašų.“+
20 Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras atsakė: „Tu esi Dievo Pateptasis*.“+
21 Jėzus jiems griežtai paliepė niekam to nesakyti+
22 ir tarė: „Žmogaus Sūnus turės daug iškentėti, bus atmestas vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Raštų aiškintojų, nužudytas+ ir trečią dieną prikeltas.“+
23 Tuomet Jėzus ėmė visiems kalbėti: „Jeigu kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs,+ teima kasdien savo kančių stulpą* ir tegu seka manimi.+
24 Kas nori išgelbėti savo gyvybę*, tas ją praras, o kas dėl manęs savo gyvybę* praranda, tas ją išgelbės.+
25 Kokia gi žmogui nauda, jei jis laimės visą pasaulį, bet neteks gyvybės ar save pražudys?+
26 Kas gėdytųsi manęs ir mano žodžių, to gėdysis Žmogaus Sūnus, kai ateis su savo, savo Tėvo ir šventųjų angelų šlove.+
27 Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, iki išvys Dievo Karalystę.“+
28 Praėjus maždaug aštuonioms dienoms nuo tada, kai pasakė šiuos žodžius, Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Joną ir Jokūbą ir užlipo ant kalno melstis.+
29 Jam besimeldžiant jo veidas pasikeitė, o apdaras pasidarė skaisčiai baltas.
30 Ir štai du vyrai kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas.
31 Jiedu pasirodė šlovėje ir kalbėjosi su Jėzumi apie jo išėjimą – apie tai, kas jam skirta atlikti Jeruzalėje.+
32 O Petras ir su juo esantys tuo metu miegojo. Prabudę jie pamatė jo šlovę+ ir du vyrus greta jo.
33 Kai tiedu buvo benueiną, Petras Jėzui tarė: „Mokytojau, kaip mums čia gera! Pastatykime tris palapines: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui.“ Jis nesuvokė, ką šneka.
34 Jam bekalbant užėjo debesis ir mokinius apgaubė. Atsidūrę tame debesyje jie išsigando.
35 Ir iš debesies nuskambėjo balsas:+ „Šitas yra mano Sūnus, išrinktasis.+ Klausykite jo.“+
36 Tam balsui aidint Jėzus jau buvo vienas. Po to įvykio mokiniai tylėjo, jie kurį laiką niekam nepasakojo apie tai, ką matė.+
37 Kitą dieną jie nusileido nuo kalno ir Jėzų pasitiko didelė minia.+
38 Ir štai vienas vyras iš minios sušuko: „Mokytojau, meldžiu, pažvelk į mano sūnų – mano vienturtį!+
39 Būna, kad dvasia sugriebia jį ir ima tąsyti. Tada jis staiga ima šaukti, visas apsiputoja. Jį apdaužiusi, dvasia nenoromis nuo jo atstoja.
40 Meldžiau tavo mokinių ją išvaryti, bet jiems nepavyko.“
41 Jėzus atsakė: „O netikinti ir pikta karta!+ Kiek ilgai turėsiu būti su jumis ir jus kęsti? Atvesk čia savo sūnų.“+
42 Kai vaikas ėjo prie Jėzaus, demonas parbloškė jį ir ėmė smarkiai tąsyti. Bet Jėzus paliepė netyrajai dvasiai išeiti, išgydė berniuką ir atidavė jį tėvui.
43 Išvydę tokią didžią Dievo galybę visi apstulbo.
Minia stebėjosi visais jo darbais, bet savo mokiniams Jėzus pasakė:
44 „Gerai įsidėmėkite šiuos žodžius: Žmogaus Sūnus turės būti atiduotas į žmonių rankas.“+
45 Mokiniai šito pasakymo nesuprato (mat tai buvo nuo jų paslėpta, kad nesuvoktų), o klausti jį apie tai bijojo.
46 Tuomet jie ėmė tarpusavyje ginčytis, kuris iš jų didžiausias.+
47 Žinodamas, ką jie širdyje mano, Jėzus pasiėmė vaikelį ir pasistatęs šalia savęs
48 tarė jiems: „Kas priima šį vaikelį dėl mano vardo, mane priima. O kas mane priima, priima ir tą, kuris mane siuntė.+ Kas elgiasi kaip mažesnis tarp jūsų visų – tas yra didis.“+
49 Jonas atsiliepė: „Mokytojau, matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarinėjantį demonus. Mes jam draudėme, nes jis nevaikščioja su mumis.“+
50 Bet Jėzus jam pasakė: „Nedrauskite, nes kas ne prieš jus, tas už jus.“
51 Artėjant metui, kai turėjo būti paimtas į dangų,+ Jėzus ryžtingai nusprendė eiti į Jeruzalę.
52 Jis pasiuntė pirma savęs pasiuntinius. Šie leidosi kelionėn ir atėjo į vieną samariečių kaimą, kad visa paruoštų jo atvykimui.
53 Tačiau tenykščiai Jėzaus nepriėmė,+ nes jis buvo nusprendęs eiti į Jeruzalę.
54 Tai matydami jo mokiniai Jokūbas ir Jonas+ tarė: „Viešpatie, ar nori, kad lieptume ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti?“+
55 Bet Jėzus atsigręžęs juos sudraudė.
56 Tad jie nuėjo į kitą kaimą.
57 Jiems einant keliu vienas žmogus Jėzui pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi.“
58 Bet Jėzus jam tarė: „Lapės turi urvus ir dangaus paukščiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“+
59 Kitą jis kvietė: „Sek paskui mane.“ Tas atsakė: „Leisk man pirma eiti savo tėvo palaidoti.“+
60 Bet Jėzus jam tarė: „Palik mirusiems+ laidoti mirusius, o pats eik ir visur skelbk Dievo Karalystę.“+
61 Dar vienas kalbėjo: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk pirmiau atsisveikinti su namiškiais.“
62 Jėzus jam atsakė: „Nė vienas, kuris uždėjęs ranką ant arklo žvalgosi atgal,+ netinka Dievo Karalystei.“+
