Psalmynas 144:1-15
Dovydo.
144 Šlovė Jehovai, mano uolai!+
Mano rankas jis lavina mūšiui,mano pirštus – kovai.+
2 Jis – mano ištikimoji meilė ir tvirtovė,saugiausia priebėga*, vaduotojas ir skydas,pas jį aš prieglobstį randu,+tautas jisai po kojų man pakloja.+
3 Kas gi tas žmogus, Jehova, kad juo rūpiniesi?
Kas tas mirtingojo sūnus, kad apie jį galvoji?+
4 Žmogus tėra tik kvėpsnis,+it koks šešėlis praslenka jo dienos.+
5 Palenk, Jehova, savo dangų ir nuženk,+palieski kalnus – teima jie rūkti.+
6 Plykstelėk žaibu ir priešus išblaškyk,+paleisk savo strėles ir sąmyšį sukelk jų gretose.+
7 Rankas ištieski iš aukštybių,vaduok ir gelbėki mane iš siautulingų vandenų,iš svetimtaučių gniaužtų.+
8 Jie savo lūpomis netiesą kalba,pakėlę dešinę prisiekia melagingai.
9 Dieve, tau giedosiu naują giesmę,+skambant arfai dešimtstygei šlovinsiu tave.
10 Tu dovanoji pergalę* karaliams,+nuo pražūtingo kalavijo savo tarną Dovydą gini.+
11 Vaduok ir gelbėki mane iš svetimtaučių gniaužtų!
Jie savo lūpomis netiesą kalba,pakėlę dešinę prisiekia melagingai.
12 O mūsų sūnūs stiebsis tarsi sodinukaiir mūsų dukros bus it rūmus puošiančios kolonos.
13 Gėrybių visokiausių aruodai nebesutalpinsir mūsų avys laukuose daugės – ves tūkstančius, dešimtis tūkstančių.
14 Veršingoms mūsų karvėms nenutiks nelaimė, jos neišsimes.
Nesigirdės dejonių mūsų aikštėse.
15 Laiminga tauta, kuriai taip klojasi!
Laiminga tauta, kurios Dievas – Jehova!+
