•  Kuo remdamiesi Jehovos liudytojai nusprendžia, švęsti tam tikrą šventę ar ne?

•  Ar Jehovos liudytojai, atsisakydami tam tikrų švenčių, neatsiriboja nuo savo šeimos ir giminaičių?

•  Ar nuo švenčių, kurių nešvenčia patys, liudytojai atkalbinėja ir kitus?

 Ar švęsti kurią nors šventę ar ne, Jehovos liudytojai nusprendžia vadovaudamiesi tuo, kas užrašyta Biblijoje. Švęsti kai kurias šventes bei iškilmes reikštų akivaizdžiai paminti Biblijos principus, todėl tokiose šventėse Jehovos liudytojai nedalyvauja. Yra ir tokių švenčių, dėl kurių kiekvienas liudytojas apsisprendžia pats, stengdamasis „išlaikyti gryną sąžinę Dievo ir žmonių akivaizdoje“ (Apaštalų darbų 24:16).

 Prieš apsispręsdami dėl vienos ar kitos šventės, Jehovos liudytojai stengiasi išsiaiškinti keletą toliau nurodytų klausimų. a

•   Ar šventė nėra pagrįsta įsitikinimais, kurie nesiderina su Biblijos mokymais?

   Biblijos principas: „Išeikite ir atsiskirkite nuo jų, ir nebelieskite to, kas netyra“ (2 Korintiečiams 6:15–17).

   Kai kurie religiniai mokymai yra klaidingi, Dievo požiūriu, netyri. Jehovos liudytojai nenori palaikyti idėjų, prieštaraujančių tam, kas rašoma Biblijoje. Todėl jie neprisideda prie švenčių, turinčių bent vieną iš toliau išvardytų elementų.

   Šventės, susijusios su kitų dievų garbinimu. Jėzus pasakė: „Jehovą, savo Dievą, garbink ir jam vienam tarnauk“ (Mato 4:10). Paklusdami šiam įsakymui, Jehovos liudytojai nešvenčia Kalėdų, Velykų, Gegužės 1-osios b, nes šių švenčių kilmė susijusi su kitų dievų, o ne su Jehovos garbinimu. Liudytojai taip pat nešvenčia žemiau išvardytų švenčių.

  •  Kvanza (Kwanzaa). Šventės pavadinimas „kilo nuo suahelių kalbos žodžių junginio matunda ya kwanza, reiškiančio „pirmieji vaisiai“, ir tai rodo, kad šventės kilmė – pirmosios derliaus nuėmimo šventės, minimos Afrikos istorijoje“ (Encyclopedia of Black Studies). Nors, kai kurių nuomone, Kvanza nėra religinė šventė, žinyne Encyclopedia of African Religion ji prilyginama vienai afrikiečių šventei, per kurią pirmieji vaisiai „kaip padėka aukojami dievams ir protėviams“. Tame leidinyje priduriama: „Panašią dėkingumo dvasią protėviams už visas gėrybes ir gyvenimo džiaugsmus afroamerikiečiai rodo Kvanzos šventės dienomis.“

  •  Novrūzas (Nauruz, Nowruz). „Kai kurios seniausios šios šventės šaknys siekia zoroastrizmą; tai viena švenčiausių dienų senoviniame zoroastrizmo išpažinėjų kalendoriuje. [...] Ypač laukiamas būdavo Rapitvino, vidurdienio dvasios, sugrįžimas iš požemio, kur jį, kaip tikėta, šaltaisiais mėnesiais nudangindavo žiemos dvasia. Pagal zoroastrizmo išpažinėjų tradiciją tas sugrįžimas būdavo švenčiamas Novrūzo dienos vidurdienį“ (Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija).

  •  Padėkos diena. Šios šventės, kaip ir Kvanzos, ištakos – senovėje vykusios iškilmės, skirtos pažymėti derliaus nuėmimo pabaigą ir kartu pagarbinti dievus. Ilgainiui „šias senovės laikų liaudiškas tradicijas perėmė krikščionių bažnyčia“ (A Great and Godly Adventure—The Pilgrims and the Myth of the First Thanksgiving).

  •  Rudens vidurio šventė. Tai kinų „šventė mėnulio deivės garbei“ (Holidays, Festivals, and Celebrations of the World Dictionary). Per šventę atliekamas toks ritualas: deivei „nusilenkia visos namų moterys“ (Religions of the World—A Comprehensive Encyclopedia of Beliefs and Practices).

  •  Šabejelda (Shab-e Yalda). Pasak knygos Sufism in the Secret History of Persia, ši žiemos saulėgrįžos šventė „neabejotinai susijusi su [šviesos dievo] Mitros kultu“. Be to, manoma, kad šią šventę galima tapatinti su saulės dievų, kuriems lenkėsi romėnai ir graikai, garbinimu. c

   Šventės, persipynusios su prietarais arba tikėjimu laime ir likimu. Biblijoje rašoma, kad tie, kas padengia stalą „laimės dievui“, yra palikę Jehovą (Izaijo 65:11). Todėl Jehovos liudytojai nešvenčia toliau vardijamų švenčių.

  •  Joninės (Kupolės, Rasos). Pirmtakė – pagonybės laikų vasaros saulėgrįžos šventė Baltijos ir kaimyniniuose kraštuose. „Po krikščionybės įvedimo Kupolės buvo sutapatintos su Jono Krikštytojo diena. [...] Viena svarbiausių senųjų apeigų buvo kupoliavimas – žolynų rinkimas [...]. Tikėta surinktų žolynų gydomąja ir magiškąja galia“ (Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 8, p. 709).

  •  Naujieji Mėnulio metai (kinų Naujieji metai, korėjiečių Naujieji metai). Apie kinų Naujuosius metus viename leidinyje rašoma: „Šiuo laikotarpiu šeimai, draugams ir giminaičiams labiau nei bet kuriuo kitu metu rūpi užsitikrinti sėkmę, pagerbti dievus bei dvasias ir palinkėti vienas kitam laimės ateinančiais metais“ (Mooncakes and Hungry Ghosts—Festivals of China). Panašių papročių laikomasi ir per korėjiečių Naujųjų metų šventę: „Yra garbinami protėviai, atliekami ritualai piktosioms dvasioms atbaidyti ir užsitikrinti sėkmę Naujiesiems metams, taip pat mėginama išsiburti, kas laukia Naujaisiais metais“ (Encyclopedia of New Year’s Holidays Worldwide).

   Šventės, susijusios su nemirtingos sielos doktrina. Biblijoje aiškiai pasakyta, kad siela mirtinga (Ezechielio 18:4). Todėl Jehovos liudytojai nesilaiko apeigų bei papročių, paremtų tikėjimu nemirtinga siela.

  •  Čingmingas (Ch’ing Ming) ir Alkanų vaiduoklių šventė. Jos abi skirtos pagerbti mirusius protėvius. Per Čingmingo šventę „aukojamas maistas, gėrimai ir deginami banknotai, kad mirusieji nealktų, netrokštų ir nestokotų pinigų“ (Celebrating Life Customs Around the World—From Baby Showers to Funerals). Tame pačiame šaltinyje rašoma ir apie antrąją šventę: „Alkanų vaiduoklių mėnesį, ypač naktį stojus pilnačiai, [švenčiančiųjų manymu] ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų yra artimesnis nei kitomis naktimis, todėl labai svarbu įsiteikti mirusiesiems ir pagerbti protėvius.“

  •  Čusoko šventė (Chuseok). Leidinyje The Korean Tradition of Religion, Society, and Ethics sakoma, kad per šią korėjiečių šventę „mirusiųjų sieloms aukojamas maistas ir vynas“. Tokios apeigos parodo, kad „tikima sielos egzistencija po kūno mirties“.

  •  Vėlinės (Visų mirusiųjų paminėjimas). Remiantis New Catholic Encyclopedia, „tą dieną pagerbiami visi mirusieji“. Enciklopedijoje taip pat rašoma: „Viduramžiais buvo tikima, kad šitą dieną skaistykloje esančios vėlės gali pasirodyti šmėklų, raganų, vaiduoklių, baidyklių ir panašiais pavidalais tiems žmonėms, kurie juos gyvenime skriaudė.“

   Šventės, susijusios su okultizmu. Biblijoje įspėjama: „Tenebus tarp jūsų nė vieno, kuris [...] užsiimtų žyniavimu, kerėjimu, ženklų aiškinimu. Nebus tarp jūsų būrėjo, užkalbėtojo, dvasių iššaukėjo, ateities spėjėjo, nė tokio, kuris mėgintų klausinėti mirusiųjų. Jehova bjaurisi visais, kas taip daro“ (Pakartoto Įstatymo 18:10–12). Jehovos liudytojai nenori turėti nieko bendro su okultizmu, įskaitant astrologiją, todėl nešvenčia Helovino, taip pat toliau nurodytų švenčių.

  •  Sinhalų ir tamilų Naujieji metai. „Tradiciniai šios šventės ritualai apima tam tikras apeigas, atliekamas metu, kurį astrologai paskelbia laimingu“ (Encyclopedia of Sri Lanka).

  •  Songkranas (Songkran). Šios Azijos šventės pavadinimas „kilo iš sanskrito kalbos žodžio [...], reiškiančio „perėjimas“ arba „pokytis“, ir per šią šventę minimas saulės perėjimas į Avino žvaigždyną Zodiake“ (Food, Feasts, and Faith—An Encyclopedia of Food Culture in World Religions).

   Šventės, nustatytos Mozės įstatyme, kuris po Jėzaus mirties nustojo galioti. Biblijoje sakoma: „Kristus juk yra Įstatymo pabaiga“ (Romiečiams 10:4). Krikščionims ir dabar naudinga vadovautis principais, glūdinčiais Mozės įstatyme, duotame senovės Izraeliui. Tačiau Jehovos liudytojai nešvenčia jame nurodytų švenčių. Kai kurios iš jų susijusios su Mesijo laukimu, o liudytojai tiki, kad jis jau buvo atėjęs. Biblijoje rašoma: „Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė yra Kristus“ (Kolosiečiams 2:17). Dėl minėtos priežasties ir dėl to, kad į kai kurias šventes buvo įpintos apeigos, nesiderinančios su Biblija, toliau nurodytose šventėse Jehovos liudytojai nedalyvauja.

  •  Chanuka (Hanukkah). Šventė, skirta paminėti Jeruzalės šventyklos pakartotinį pašventinimą. Tačiau Biblija sako, kad Jėzus tapo „ne rankų darbo, ne žemiško kūrinio“, bet „didingesnės ir tobulesnės Palapinės“ vyriausiuoju kunigu (Hebrajams 9:11). Krikščionys supranta, kad „rankų darbo“ Jeruzalės šventyklą pakeitė dvasinė šventykla – didingesnė ir tobulesnė.

  •  Roš hašana (Rosh Hashanah). Pirmoji metų diena žydų kalendoriuje. Senovėje per tą šventę buvo atnašaujamos papildomos aukos Dievui (Skaičių 29:1–6). Bet Jėzus Kristus, išpranašautasis Mesijas, aukų ir atnašų aukojimą užbaigė – Dievo akyse jos tapo bevertės (Danieliaus 9:26, 27).

•   Ar šventė nėra susijusi su ekumenine veikla?

   Biblijos principas: „Ar yra kas bendra tarp tikinčio ir netikinčio? Ir kas gi sieja Dievo šventyklą su stabais?“ (2 Korintiečiams 6:15–17).

   Jehovos liudytojai, aišku, stengiasi sutarti su visais žmonėmis ir gerbia kiekvieno teisę pačiam spręsti, ką tikėti. Bet jie neprisideda prie švenčių, kurios skatina ekumenizmą – bendradarbiavimą tarp skirtingų religijų. Toliau pateikiama keletas pavyzdžių.

   Iškilmės, skirtos pagerbti kokį nors religinį veikėją, ir renginiai, skirti suvienyti skirtingų konfesijų žmones. Senovėje, atvedęs savo tautą į kraštą, kurio gyventojai išpažino kitus tikėjimus, Dievas davė tokį nurodymą: „Nei su jais, nei su jų dievais nesudarysi jokios sandoros. [...] Jeigu imsi garbinti jų dievus, jie taps tau žabangais“ (Išėjimo 23:32, 33). Žinodami Dievo požiūrį į tokias sąjungas, Jehovos liudytojai nedalyvauja žemiau išvardytose ir panašiose šventėse.

  •  Loi Kratongas (Loy Krathong). Šios tailandiečių šventės metu „žmonės daro iš lapų laivelius, įstato į juos žvakių ar smilkalų lazdelių ir paleidžia į vandenį. Manoma, kad tie laiveliai nuplukdo šalin nelaimę. Tačiau iš pat pradžių ši šventė buvo skirta pagerbti šventą Budos paliktą pėdsaką“ (Encyclopedia of Buddhism).

  •  Nacionalinė atgailos diena. Pasak vieno Papua Naujosios Gvinėjos valstybės pareigūno, kuris buvo pacituotas šalies laikraštyje The National, visi dalyvaujantys šioje šventėje „pritaria esminėms krikščionių tikėjimo tiesoms“. Jo teigimu, ši šventė yra „paskatinimas šalies gyventojams laikytis krikščioniškų principų“.

  •  Vesakas (Vesak). „Tai švenčiausia budistų diena, kurią minimas Budos gimimas, nušvitimas ir jo mirtis, arba perėjimas į nirvaną“ (Holidays, Festivals, and Celebrations of the World Dictionary).

   Šventės, grindžiamos religinėmis tradicijomis, kurių Biblija nepalaiko. Jėzus to meto religiniams vadovams pasakė: „Dėl savo tradicijos jūs atmetėte Dievo žodį.“ Taip pat pridūrė, kad toks garbinimas tuščias, nes jie „žmonių išgalvotų priesakų moko“ (Mato 15:6, 9). Jehovos liudytojai į šį Jėzaus pamokymą žiūri labai rimtai, todėl daugelio religinių įvykių nemini.

  •  Gavėnia. Kaip rašoma New Catholic Encyclopedia, atgailos ir pasninko laikotarpis nustatytas IV amžiuje. Nuo tada, kai buvo baigta rašyti Biblija, jau buvo praėję 200 suvirš metų. Apie pirmąją gavėnios dieną minėtoje enciklopedijoje sakoma: „Paprotys Pelenų trečiadienį barstyti ar patepti tikintįjį pelenais tapo visuotiniu nuo Benevento sinodo, vykusio 1091-aisiais, laikų.“

  •  Meskelis (Meskel, Maskal). Ši etiopų šventė skirta pažymėti „Tikrojo Kryžiaus – to, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus – atradimą; ta proga uždegami laužai ir aplink juos šokama“ (Encyclopedia of Society and Culture in the Medieval World). Tačiau Jehovos liudytojai kryžiaus negarbina.

  •  Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventė. „Nekaltojo Prasidėjimo dogma Biblijoje nėra aiškiai išreikšta. [...] Ji buvo priimta Bažnyčios sprendimu“ (New Catholic Encyclopedia).

  •  Trijų Karalių diena (Epifanija, Teofanija). Šventė skirta paminėti astrologų apsilankymą pas Jėzų arba Jėzaus krikštą. Ši šventė – tai „sukrikščionintos pagoniškos pavasario šventės, kurios buvo skirtos garbinti tekančio vandens – upių bei upokšnių – dievus“ (The Christmas Encyclopedia). Panaši šventė Timkatas (Timkat) irgi „paremta labai senomis tradicijomis“ (Encyclopedia of Society and Culture in the Ancient World).

  •  Žolinė (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventė). Paremta tikėjimu, kad Jėzaus motina kūnu buvo paimta į dangų. Pasak enciklopedijos Religion and Society—Encyclopedia of Fundamentalism, „tokio įsitikinimo ankstyvuoju bažnyčios laikotarpiu nebuvo ir apie tai nėra jokios užuominos Šventajame Rašte“.

•   Ar šventė neaukština kokio nors žmogaus, organizacijos ar nacionalinių simbolių?

   Biblijos principas: „Prakeiktas, kas pasitiki žmonėmis ir kliaujasi žmogiška jėga, kieno širdis nusigręžia nuo Jehovos“ (Jeremijo 17:5).

   Jehovos liudytojai gerbia ir vertina kitus žmones ir net meldžiasi už juos, bet prie toliau paminėtų iškilmių neprisideda.

   Iškilmės, skirtos valdovui arba kokiam nors žymiam žmogui pagerbti. Biblijoje rašoma: „Liaukitės pasitikėję žmogumi, juk jis – tik kvėptelėjimas. Argi kliautis juo verta?“ (Izaijo 2:22). Pavyzdžiui, Jehovos liudytojai nešvenčia monarchų gimtadienių.

   Nacionalinės vėliavos pagerbimas. Jehovos liudytojai nedalyvauja Vėliavos dienos minėjime. Kodėl? Nes Biblija įspėja: „Vaikeliai, sergėkitės stabų“ (1 Jono 5:21). Kai kurie mano, kad vėliava – joks stabas ar garbinimo objektas, bet štai ką rašo istorikas Carltonas J. H. Hayesas: „Nacionalizme pagrindinis tikėjimo simbolis ir svarbiausias garbinimo objektas yra vėliava.“

   Šventės, aukštinančios kokį nors šventąjį. Prisiminkime atvejį, kai vienas dievobaimingas vyras parpuolęs nusilenkė apaštalui Petrui. Biblijoje skaitome: „Petras jį pakėlė sakydamas: ‘Kelkis, juk aš toks pat žmogus kaip tu’“ (Apaštalų darbų 10:25, 26). Nei Petras, nei kuris nors kitas iš apaštalų nesileido kaip nors ypatingai pagerbiamas ar išaukštinamas. Turėdami tai omenyje, Jehovos liudytojai neprisideda prie iškilmių, kuriose šlovinami šventieji. Žemiau nurodytos kai kurios iš tokių švenčių.

  •  Šilinė (Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventė). Šventė skirta Marijos, Jėzaus motinos, garbei. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (t. 23, p. 187) rašoma: „Pasak legendos, 1608 m. [...] piemenims apsireiškė Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu (ankstyviausias Europoje apsireiškimas, oficialiai pripažintas Katalikų bažnyčios).“

  •  Vardinės. „Vardinės yra šventojo, kurio vardas duodamas vaikui per krikštą arba sutvirtinimo sakramento metu, pagerbimo diena“, – aiškinama knygoje Celebrating Life Customs Around the World—From Baby Showers to Funerals. Toliau priduriama, kad „šventė akivaizdžiai religinė“.

  •  Visų šventųjų diena. „Visų šventųjų pagerbimo iškilmės [...]. Šios šventės ištakos nežinomos“ (New Catholic Encyclopedia).

   Šventės, skirtos paminėti politinius ar socialinius judėjimus. „Geriau glaustis prie Jehovos negu pasitikėti žmonėmis“, – parašyta Biblijoje (Psalmyno 118:8, 9). Jehovos liudytojai yra įsitikinę, kad pasaulio problemas išspręs Dievas, o ne žmonės. Todėl politinius bei socialinius judėjimus palaikančių švenčių, tokių kaip Tarptautinė jaunimo diena ar Tarptautinė moters diena, jie nešvenčia. Dėl tos pačios priežasties jie neprisideda prie Išlaisvinimo dienos bei panašių iškilmių. Jie laukia, kada rasizmą ir nelygybę panaikins Dievo Karalystė (Romiečiams 2:11; 8:21).

•   Ar šventėje neaukštinama kokia nors tauta arba etninė grupė?

   Biblijos principas: „Dievas nėra šališkas – jam priimtinas bet kurios tautos žmogus, kuris jo bijo ir daro, kas teisu“ (Apaštalų darbų 10:34, 35).

   Nors dauguma Jehovos liudytojų brangina savo gimtinę, jie nedalyvauja šventėse, kuriose aukštinama kokia nors tauta ar etninė grupė. Štai keletas pavyzdžių.

   Iškilmės kariuomenės garbei. Jėzus nepalaikė kariavimo. Priešingai, jis pasakė: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mato 5:44). Todėl Jehovos liudytojai neprisideda prie karių pagerbimo iškilmių, tarp jų ir tų, kurios nurodytos žemiau.

  •  Anzako diena (Anzac Day). „Anzakas – tai Australijos ir Naujosios Zelandijos armijos korpusas. [...] Anzako diena laikui bėgant tapo žuvusių karių atminimo diena“ (Historical Dictionary of Australia).

  •  Veteranų diena (Atminimo diena). Skirta pagerbti „karo veteranus ir visus, kas žuvo šalies karuose“ (Encyclopædia Britannica).

   Tautos istorijos ir nepriklausomybės šventės. Jėzus apie savo sekėjus pasakė: „Jie nepriklauso pasauliui, kaip ir aš nepriklausau pasauliui“ (Jono 17:16). Jehovos liudytojai domisi savo tautos istorija, tačiau toliau nurodytose šventėse nedalyvauja.

  •  Australijos diena. Ši šventė skirta paminėti „dieną, kai Anglijos kareiviai 1788-aisiais iškėlė savo vėliavą ir Australiją paskelbė nauja kolonija“ (Worldmark Encyclopedia of Cultures and Daily Life).

  •  Gajaus Fokso diena (Guy Fawkes Day). Tai nacionalinė šventė, per kurią „prisimenamas Gajaus Fokso ir kitų jam prijaučiančių katalikų nepavykęs bandymas 1605 metais susprogdinti karalių Jokūbą I kartu su Anglijos parlamento nariais“ (A Dictionary of English Folklore).

  •  Nepriklausomybės diena. Daugelyje kraštų tai „valstybinė šventė, šalies nepriklausomybės minėjimas“ (Merriam-Webster’s Unabridged Dictionary).

•   Ar per šventę nėra įprasta ūžauti, elgtis nepadoriai?

   Biblijos principas: „Gana, kad praėjusį laiką vykdėte kitataučių valią, kai įžūliai elgėtės, tenkinote geidulius, girtavote, ūžavote, rengėte išgertuves ir buvote užsiėmę bjauria stabmeldyste“ (1 Petro 4:3).

   Vadovaudamiesi šiuo principu, Jehovos liudytojai vengia tokių švenčių, kurioms būdinga išgertuvės ir siautulingi vakarėliai. Jie mėgsta susitikti su draugais, gal net saikingai pasivaišinti kokiu alkoholiniu gėrimu. Tačiau jie visada turi omenyje Biblijos priesaką: „Ar valgote, ar geriate, ar ką nors kita darote, visa darykite Dievo garbei“ (1 Korintiečiams 10:31).

   Todėl Jehovos liudytojai nedalyvauja karnavaluose ir panašiose šventėse, kuriose propaguojamas Biblijos požiūriu smerktinas elgesys. Ne išimtis ir žydų šventė Purimas (Purim). Nors ji ilgus šimtmečius buvo švenčiama minint žydų išgelbėjimą nuo pražūties, grėsusios jiems V amžiuje p. m. e., dabartinį Purimą, pasak knygos Essential Judaism, galima būtų pavadinti žydišku Užgavėnių variantu. Knygoje rašoma, kad dauguma besismaginančių žmonių „persirengia (paprastai vyrai moteriškais drabužiais), šėlioja, be saiko geria, kelia siaubingą triukšmą“.

 Jehovos liudytojai tikrai nenori atsiriboti nuo savo artimųjų. Biblija moko gerbti ir mylėti savo šeimos narius, kad ir koks būtų jų tikėjimas (1 Petro 3:1, 2, 7). Tiesa, kai Jehovos liudytojas nustoja dalyvauti tam tikrose šventėse, jo giminaičiai gali nusiminti, įsižeisti ar net pasijausti išduoti. Todėl Jehovos liudytojai stengiasi taktiškai jiems paaiškinti savo įsitikinimus. Taip pat jie imasi iniciatyvos aplankyti giminaičius kitomis progomis ir daro, ką gali, kad artimieji jaustųsi mylimi.

 Ne. Jų manymu, kiekvienas žmogus turi teisę apsispręsti pats (Jozuės 24:15). Jehovos liudytojai gerbia visus, nesvarbu, koks jų tikėjimas (1 Petro 2:17).