Savo pažiūras grindžiame Biblija. Todėl ir laidotuves rengiame vadovaudamiesi jos mokymais bei principais. Štai kai kurie iš jų:

•   Gedėti mirusio brangaus žmogaus yra normalu. Savo artimųjų gedėjo ir Jėzaus mokiniai (Jono 11:33–35, 38; Apaštalų darbų 8:2; 9:39). Laidotuvių mes nelaikome proga ūžauti (Mokytojo 3:1, 4; 7:1–4). Priešingai, tokiu metu stengiamės gedinčiuosius atjausti ir paguosti (Romiečiams 12:15).

•   Po mirties žmogus nustoja egzistuoti. Nesvarbu, iš kur būtume kilę ar kokioje kultūroje užaugę, mes vengiame papročių ir apeigų, paremtų klaidingais, Biblijai prieštaraujančiais mokymais, kad žmogus po mirties toliau egzistuoja ir gali daryti įtaką gyviesiems (Mokytojo 9:5, 6, 10). Todėl, pavyzdžiui, prie mirusiojo nebudime per naktį, nekeliame ištaigingų laidotuvių ir nerengiame mirties metinių, mirusiajam neaukojame, nebandome su mirusiuoju susisiekti ir jam nesimeldžiame, nesilaikome našlystės papročių. Viso to vengiame paklusdami šiam Biblijos paliepimui: „Atsiskirkite [...] ir nebelieskite to, kas netyra“ (2 Korintiečiams 6:17).

•   Bus mirusiųjų prisikėlimas. Biblijoje mokoma, kad ateityje mirusieji bus prikelti ir kad žmonės daugiau nebemirs (Apaštalų darbų 24:15; Apreiškimo 21:4). Turėdami tokią viltį, kaip ir pirmojo amžiaus krikščionys perdėtai nesielvartaujame (1 Tesalonikiečiams 4:13).

•   Biblijoje esame raginami būti kuklūs (Patarlių 11:2). Mūsų manymu, per laidotuves nederėtų puikuotis savo socialine ar finansine padėtimi (1 Jono 2:16). Mes nerengiame įmantrių laidotuvių, kurios primintų pasilinksminimo vakarėlį, nesiekiame kitiems padaryti įspūdžio prabangiu karstu ar išskirtine apranga.

•   Savo požiūrio į laidotuves neprimetame kitiems. Vadovaujamės šiuo principu: „Kiekvienas duosime Dievui apyskaitą už save“ (Romiečiams 14:12). Vis dėlto, esant progai, apie savo įsitikinimus „romiai ir labai pagarbiai“ papasakojame (1 Petro 3:15).

 Vieta. Kur laidotuves surengti, sprendžia mirusiojo šeimos nariai. Tai gali būti Jehovos liudytojų susirinkimų salė, laidojimo namai, privatus namas, krematoriumas ar kapinės.

 Apeigos. Artimiesiems paguosti yra sakoma Biblija pagrįsta kalba, kurioje paaiškinama, kodėl žmonės miršta ir kad ateityje bus mirusiųjų prikėlimas (Jono 11:25; Romiečiams 5:12; 2 Petro 3:13). Susirinkusieji taip pat turi galimybę tarti gerą žodį apie mirusįjį, prisiminti gražias jo savybes, pavyzdžiui, tvirtą tikėjimą (2 Samuelio 1:17–27).

 Galima sugiedoti Šventuoju Raštu pagrįstą giesmę (Kolosiečiams 3:16). Pabaigoje pasakoma paguodžianti malda (Filipiečiams 4:6, 7).

 Rinkliavos. Iš savo bendratikių neimame jokio mokesčio už religines apeigas, įskaitant laidotuves. Rinkliavų nedarome ir mūsų sueigose (Mato 10:8).

 Dalyviai. Į laidotuves Jehovos liudytojų Karalystės salėje gali ateiti ir tie, kas nėra liudytojai. Kaip ir visuose mūsų sambūriuose, kalba per laidotuves sakoma viešai.

 Kiekvienas liudytojas dėl to apsisprendžia asmeniškai, vadovaudamasis Biblija išlavinta sąžine (1 Timotiejui 1:19). Bet mes neprisidedame prie tų apeigų ar papročių, kurie, mūsų manymu, nesiderina su Biblijos mokymais (2 Korintiečiams 6:14–17).