Gimiau Kalgario mieste (Albertos valstija, Kanada). Buvau dar kūdikis, kai tėvai išsiskyrė ir mama persikėlė pas mano senelius. Jie mus mylėjo, tad vaikystėje jaučiausi labai laimingas. Gera prisiminti tą ramų metą.

 Viskas pasikeitė, kai buvau septynerių. Mama antrą kartą ištekėjo už mano tėčio, ir mes atsikraustėme į Sent Luisą (Misūrio valstija, JAV). Netrukus pamačiau, koks tėvas žiaurus. Štai sužinojęs, kad pirmą dieną naujoje mokykloje užgauliojamas nesigyniau, tėvas įtūžo ir trenkė skaudžiau nei anie bendramoksliai. Taip būdamas vos septynerių įpratau peštis.

 Blogas tėvo būdas apkartino mamai gyvenimą, ir jiedu stipriai bardavosi. Vienuolikos pradėjau vartoti narkotikus ir svaigalus. Dariausi vis agresyvesnis, neretai gatvėje įsiveldavau į muštynes. Kai baigiau vidurinę mokyklą, jau buvau užkietėjęs smurtautojas.

 Aštuoniolikos įsirašiau į Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkus. Ten mano įgūdį smurtauti dar labiau išlavino – išmokė žudyti. Po penkerių metų baigiau karo tarnybą ir ėmiau studijuoti psichologiją, nes norėjau gauti darbą Federaliniame tyrimų biure. Studijuoti universitete pradėjau Jungtinėse Valstijose, paskui tęsiau mokslus Kanadoje.

 Mokydamasis universitete nusivyliau žmonėmis ir apskritai visuomene. Man visi atrodė savanaudžiai, viskas tuštybė, pasaulio problemos neišsprendžiamos. Praradau viltį, kad žmonės gali padaryti pasaulį geresnį.

 Nemačiau gyvenimo prasmės, todėl man rūpėjo tik alkoholis, narkotikai, pinigai ir seksas. Vienas išgertuves keitė kitos, susidėdavau tai su viena, tai su kita moterimi. Kariuomenėje ištreniruotas, nebijodavau su niekuo susigrumti. Turėjau savo teisingumo sampratą ir stodavau prieš kiekvieną, kas, mano manymu, neteisingai elgiasi su kitais. Tačiau iš tikrųjų buvau užvaldytas smurto dvasios.

 Kartą, kai su vienu draugu buvome apsvaigę nuo narkotikų ir mano namo rūsyje nelegaliai ruošėme pardavimui marihuanos siuntą, jis pasiteiravo, ar aš tikiu Dievą. „Jeigu Dievas kaltas dėl to, kad pasaulyje tiek kančių, – atsakiau, – nenoriu turėti su juo nieko bendra!“ Kitą dieną – pačią pirmąją mano naujame darbe – vienas bendradarbis, Jehovos liudytojas, manęs kaip tik ir paklausė: „Ar manai, kad kentėjimus užtraukia Dievas?“ Jo klausimas ne tik nustebino, bet ir sudomino. Po to maždaug pusmetį mes su juo daug diskutuodavome. Atsakymus į labiausiai mane dominusius klausimus jis parodydavo iš Biblijos.

 Tuo metu gyvenau su sužadėtine. Ji nenorėjo nė girdėti apie tai, ką sužinojau. Vieną sekmadienį jai pasakiau, kad pakviečiau Jehovos liudytojus studijuoti su mumis Bibliją. Kitą dieną grįžęs namo neberadau nei jos pačios, nei daiktų. Išėjau į lauką ir pravirkau. Maldoje prašiau Dievo man padėti. Tada pirmą kartą į Dievą kreipiausi vardu, Jehova (Psalmyno 83:18).

 Po dviejų dienų pradėjau studijuoti Bibliją su viena sutuoktinių pora. Jiems išėjus, nusprendžiau pats paskaityti studijuojamą knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje ir baigiau ją dar tą patį vakarą. a Tai, ką sužinojau apie Dievą Jehovą ir jo Sūnų Jėzų Kristų, palietė mano širdį. Supratau, kad Jehova yra atjautus ir kad jam skaudu, kai mes kenčiame (Izaijo 63:9). Ypač sujaudino tai, kad Dievas mane myli ir kad jo Sūnus pasiaukojo už mane (1 Jono 4:10). Padariau išvadą, kad Jehova su manimi elgėsi kantriai, juk jis „nenori, kad kuris nors pražūtų, – jis trokšta, kad visi atgailautų“ (2 Petro 3:9). Jaučiau, kad Jehova kviečia mane tapti jo draugu (Jono 6:44).

 Tą pačią savaitę apsilankiau krikščionių sueigoje. Buvau ilgaplaukis, segėjau auskarus ir atrodžiau grėsmingai, bet liudytojai su manimi elgėsi lyg su seniai nematytu šeimos nariu. Jie pasirodė esą tikri krikščionys. Jaučiausi taip, tarsi būčiau grįžęs pas savo senelius ir net į dar geresnę aplinką.

 Netrukus Biblijos mokymai ėmė keisti mano gyvenseną. Nusikirpau plaukus, lioviausi paleistuvauti, atsisakiau narkotikų ir svaigalų (1 Korintiečiams 6:9, 10; 11:14). Norėjau džiuginti Jehovą. Todėl sužinojęs, kokius darbus jis smerkia, iškart nustodavau juos daręs. Neretai dėl praeities man geldavo širdį. „Daugiau taip elgtis nevalia“, – sakydavau sau. Ryžtingai stengiausi keisti savo mąstyseną ir elgseną. Todėl netrukus pajutau, kad verta rinktis tokį gyvenimo būdą, kokį siūlo Jehova. 1989 metų liepos 29 dieną, praėjus pusmečiui nuo tada, kai ėmiau studijuoti Bibliją, pasikrikštijau ir tapau Jehovos liudytoju.

 Biblija man padėjo pasikeisti. Anksčiau, susidūręs su priešišku žmogumi, griebdavausi smurto. Dabar labai stengiuosi gyventi „taikingai su visais žmonėmis“ (Romiečiams 12:18). Laikau tai ne savo, o Jehovos Žodžio ir jo šventosios dvasios nuopelnu, ir už tai jam dėkoju (Galatams 5:22, 23; Hebrajams 4:12).

 Nebevergauju narkotikams, nesileidžiu užvaldomas smurto ar amoralių geismų; stengiuosi džiuginti Jehovą ir tarnauti jam iš visos širdies. Noriu padėti ir kitiems jį pažinti. Praėjus keleriems metams po krikšto, persikėliau į šalį, kur reikia daugiau evangelizuotojų. Malonu matyti, kaip daugelis tų, su kuriais studijuoju Bibliją, ugdosi gražias krikščioniškas savybes. Džiaugiuosi, kad mano mama irgi tapo Jehovos liudytoja – iš dalies todėl, kad matė, kaip aš pasikeičiau.

 1999-aisiais Salvadore baigiau kursus, dabar vadinamus evangelizuotojų tobulinimosi kursais. Buvau dar geriau pasirengęs rūpintis bendruomene, padėti broliams ir sesėms kuo veiksmingiau skelbti gerąją naujieną. Tais metais susituokiau su Eugenija. Drauge su savo mylima žmona tarnaujame visalaikiais skelbėjais Gvatemaloje.

 Nebeliko širdyje nevilties, jaučiuosi be galo laimingas. Taikydamas Biblijos mokymus, įveikiau įprotį paleistuvauti ir smurtauti. Dabar mano gyvenimas kupinas meilės ir ramybės.