Gimiau Hondūre, La Seibos mieste. Iš penkių vaikų buvau jauniausias ir vienintelis berniukas. Be to, šeimoje tik aš buvau kurčias. Gyvenome nesaugiame rajone, buvome labai neturtingi. Padėtis pasidarė dar sunkesnė, kai dėl nelaimingo atsitikimo darbe žuvo tėtis; tuomet buvau maždaug ketverių.

 Mama iš visų jėgų stengėsi pasirūpinti mano seserimis ir manimi, bet retai kada turėdavo pakankamai pinigų, kad nupirktų man drabužių. Todėl lietingu metu dažniausiai žvarbdavau.

 Paaugęs išmokau hondūriečių gestų kalbą. Šitaip galėjau bendrauti su kitais kurčiaisiais. Bet mama ir seserys tos kalbos nemokėjo, todėl su manimi bendraudavo tik keliais pačių susikurtais gestais. Mama mane mylėjo ir saugojo nuo pavojų. Tais keliais gestais, kuriuos žinojo, ji perspėdavo mane, kad nerūkyčiau ir neįpulčiau į alkoholizmo liūną. Todėl esu dėkingas, kad augdamas tų blogybių išvengiau.

 Kol buvau mažas, mama vesdavosi mane į katalikų bažnyčią, bet ten nieko nesuprasdavau, nes man niekas neversdavo į gestų kalbą. Būdavo labai nuobodu, todėl dešimties lankyti bažnyčią nustojau. Vis dėlto daugiau sužinoti apie Dievą norėjau.

 1999-aisiais, kai man buvo 23 metai, susipažinau su viena evangelike iš Jungtinių Valstijų. Ji man kalbėjo apie Bibliją ir kartu mokė amerikiečių gestų kalbos. Tai, ką sužinojau iš Biblijos, man taip patiko, jog nusprendžiau tapti pastoriumi. Todėl išvykau į Puerto Riką, ten lankiau krikščionių mokymo centrą kurtiesiems. 2002-aisiais grįžau į La Seibą ir kelių draugių padedamas įkūriau bažnyčią kurtiesiems. Viena iš tų draugių, Patricija, vėliau tapo mano žmona.

 Būdamas pastoriumi hondūriečių gestų kalba sakydavau pamokslus, rodydavau Biblijos pasakojimų iliustracijas, vaidindavau įvairias joje aprašytas scenas, kad kurtieji suprastų. Be to, lankiau aplinkiniuose miestuose gyvenančius kurčiuosius, kad juos padrąsinčiau ir jiems padėčiau. Netgi vykau į misionieriškas keliones po Jungtines Valstijas ir Zambiją. Bet iš tikrųjų apie Bibliją žinojau ne tiek ir daug. Pasakodavau žmonėms tik tai, ką man kas nors buvo pasakojęs ir ką supratau iš paveikslėlių. Tiesą sakant, klausimų turėjau daugiau nei atsakymų.

 Nutiko taip, kad kelios mano bažnyčios narės ėmė apie mane skleisti prasimanymus. Jos sakė, kad aš girtuoklis ir neištikimas žmonai. Jaučiausi nusivylęs, pykau. Netrukus mudu su Patricija bažnyčią palikome.

 Pas mus dažnai ateidavo Jehovos liudytojai, bet mes niekada jų neišklausydavome. Tačiau po to, kai palikome savo bažnyčią, Patricija sutiko studijuoti Bibliją su viena liudytojų pora, Tomu ir Liksi. Man padarė įspūdį, kad jie, nors ir nebuvo kurti, mokėjo gestų kalbą. Taigi netrukus kartu su Patricija studijuoti pradėjau ir aš.

 Keletą mėnesių studijavome naudodamiesi vaizdo įrašais amerikiečių gestų kalba. Bet kai kelios mūsų draugės apie Jehovos liudytojus ėmė kalbėti, neva jie seka žmonėmis, Biblijos studijas nutraukėme. Nors Tomas man pateikė įrodymų, kad Jehovos liudytojai neseka žmonėmis, juo nepatikėjau.

 Po kelių mėnesių, kai Patriciją apėmė sunki depresija, ji meldėsi, kad Dievas vėl atsiųstų Jehovos liudytojus. Netrukus pas Patriciją užėjo viena kaimynė, Jehovos liudytoja, ir pasisiūlė paprašyti Liksi, kad ją aplankytų. Liksi pasirodė esanti tikra draugė. Ji lankė Patriciją kas savaitę, ją drąsino ir drauge su ja studijavo Bibliją. O aš Jehovos liudytojais dar šiek tiek nepasitikėjau.

 2012 metais Jehovos liudytojai dalyvavo specialioje kampanijoje, kurios metu siūlė žmonėms vaizdo įrašą Ar norėtumėte žinoti tiesą? hondūriečių gestų kalba. Liksi diską su šiuo įrašu davė ir mums. Jį peržiūrėjęs, buvau šokiruotas: pasirodo, daugelis doktrinų, kurių mokiau, kaip antai apie ugninį pragarą, sielos nemirtingumą, su Biblija neturi nieko bendra.

 Kitą savaitę nuėjau į Jehovos liudytojų Karalystės salę pasikalbėti su Tomu. Pasakiau, kad noriu mokyti kurčiuosius Biblijos tiesų, bet ne kaip Jehovos liudytojas. Mano idėja buvo įkurti atskirą bažnyčią kurtiesiems. Tomas pagyrė mane už entuziazmą, bet paskui parodė Efeziečiams 4:5. Ten pabrėžiama, kad tikrųjų krikščionių bendruomenė turi būti vieninga.

 Be to, Tomas davė man filmą Jehovos liudytojai ir tikėjimo galia. I dalis: ištrūkę iš tamsos amerikiečių gestų kalba. Jame pasakojama, kaip viena žmonių grupė kruopščiai tyrinėjo, ar pagrindinės bažnyčių doktrinos pagrįstos Biblija. Žiūrėdamas filmą supratau, kaip tie žmonės jautėsi. Aš, kaip ir jie, ieškojau tiesos. Tas filmas mane įtikino, kad liudytojai moko tiesos, nes savo įsitikinimus grindžia vien Biblija. Taigi atnaujinau Biblijos studijas ir 2014-aisiais abu su Patricija tapome krikštytais Jehovos liudytojais.

 Man patinka Jehovos liudytojų bendruomenė, nes ji tyra, kaip ir pats Dievas. Liudytojai pasižymi tyra kalba ir tyru elgesiu. Jie taikūs, drąsina vienas kitą, yra vieningi, visi moko tų pačių Biblijos tiesų, kad ir kokioje šalyje gyventų ar kokia kalba kalbėtų.

 Džiaugiuosi sužinojęs, ko iš tikrųjų moko Biblija. Pavyzdžiui, sužinojau, kad Jehova yra Visagalis Dievas, Valdovas visos žemės. Jis myli tiek kurčiuosius, tiek girdinčiuosius. Labai branginu tai, kad Dievas mane myli. Be to, sužinojau, jog žemė taps gražiu rojumi, o mes būsime tobulos sveikatos ir galėsime džiaugtis amžinu gyvenimu. Kaip laukiu tos dienos, kai visa tai išsipildys!

 Mums su Patricija patinka pasakoti kurtiesiems apie Bibliją. Biblijos studijas vedame kai kuriems mūsų buvusios bažnyčios nariams. Dabar suprantu, ko mokau, – ne taip, kaip tada, kai buvau pastorius. Studijuodamas Bibliją su Jehovos liudytojais galiausiai radau atsakymus į savo klausimus.