Mūsų šeima kilusi iš Tongos. Šalis yra Ramiojo vandenyno pietvakariuose, ją sudaro maždaug 170 salų. Tongoje gyvenome paprastai – be elektros, be automobilio. Tačiau į mūsų namus buvo atvestas vandentiekis, be to, turėjome žemės plotelį, laikėme kelias vištas. Per moksleivių atostogas aš su dviem broliais padėdavau tėvui prie ūkio; auginome bananus, batatus, kolokazijas ir manijokus. Už juos gauti pinigai buvo priedas prie to, ką tėvas uždirbdavo iš atsitiktinių darbų. Kaip ir daugelis salos gyventojų, labai vertinome Bibliją, reguliariai eidavome į bažnyčią. Vis dėlto vienintele viltimi pasiekti gerą gyvenimą laikėme persikėlimą į turtingesnę šalį.

 Kai buvau šešiolikos, mano dėdė padėjo mūsų šeimai išvykti gyventi į Kaliforniją (JAV). Patekome į visai kitokį pasaulį, sunkiai sekėsi prisitaikyti. Ekonominė šeimos padėtis, tiesa, pagerėjo, tačiau gyvenome prastame rajone, kur smurtas bei narkotikai buvo kasdienybė. Naktimis dažnai girdėdavome šūvius, dauguma kaimynų bijojo nusikalstamų grupuočių. Daug kas dėl saugumo nešiodavosi šautuvą, be to, šautuvu neretai būdavo sprendžiami ginčai. Po vieno tokio ginčo iki šiol tebeturiu kulką krūtinėje.

 Mokykloje stengiausi pritapti prie kitų jaunuolių. Pradėjau vaikščioti į vakarėlius, įpratau girtauti, muštis, vartoti narkotikus. Tapau priklausomas nuo kokaino. Kad būtų už ką pirkti narkotikus, ėmiau vogti. Nors mano šeimos nariai buvo pamaldūs ir lankė bažnyčią, manęs niekas nepamokė, kaip atsispirti bendraamžių spaudimui elgtis nedorai. Daug kartų buvau suimtas už smurtavimą. Mano gyvenimas riedėjo į bedugnę. Galiausiai atsidūriau kalėjime.

 Kartą 1997 metais, kai sėdėjau kalėjime, vienas kalinys pastebėjo mano rankose Bibliją. Buvo Kalėdos – daugeliui tongiečių itin šventas metas. Jis pasiteiravo, ar žinau, kas Biblijoje rašoma apie Kristaus gimimą. Apie tai nieko nenutuokiau. Jis parodė man trumpą Jėzaus gimimo aprašymą Biblijoje. Pastebėjau, kad daugelis Kalėdų tradicijų ten net neminimos (Mato 2:1–12; Luko 2:5–14). Jaučiausi priblokštas, svarsčiau, apie ką dar rašoma Biblijoje. Vyras, su kuriuo kalbėjausi, lankė Jehovos liudytojų sueigas, kas savaitę rengiamas kalėjime; nusprendžiau drauge su juo nueiti į vieną tokią sueigą. Joje buvo aptarinėjama Biblijos Apreiškimo knyga. Nors nedaug ką supratau, suvokiau, jog viskas, kas buvo sakoma, paremta Biblija.

 Kai Jehovos liudytojai pasiūlė studijuoti su jais Bibliją, mielai sutikau. Pirmą kartą išgirdau, jog ateityje žemėje bus rojus (Izaijo 35:5–8). Supratau: norėdamas patikti Dievui turiu labai pasikeisti; Jehova manęs nepriims į pažadėtąjį rojų, jeigu neatsikratysiu žalingų įpročių (1 Korintiečiams 6:9, 10). Todėl nusprendžiau ugdytis savitvardą, mesti rūkyti ir niekada daugiau negirtuokliauti, nebevartoti narkotikų.

 Dar nebaigęs kalėti visos man skirtos bausmės, 1999 metais buvau perkeltas į pabėgėlių stovyklą. Daugiau kaip metus neturėjau jokių ryšių su Jehovos liudytojais. Tačiau buvau tvirtai nusprendęs keistis į gera. 2000-aisiais Jungtinių Valstijų valdžia panaikino mano leidimą gyventi toje šalyje ir deportavo į Tongą.

 Ten kuo skubiausiai susiradau Jehovos liudytojus ir vėl ėmiau studijuoti Bibliją. Man patiko tai, ką sužinojau, be to, didelį įspūdį darė tai, kad Jehovos liudytojai Tongoje savo įsitikinimus grindė Šventuoju Raštu, kaip ir liudytojai Jungtinėse Valstijose.

 Mano tėvas toje vietovėje buvo gerai žinomas, nes ėjo atsakingas pareigas bažnyčioje. Todėl iš pradžių šeima buvo nemaloniai nustebinta ir nepatenkinta, kad bendrauju su Jehovos liudytojais. Bet vėliau tėvai džiaugėsi, kad Biblijos principai padeda man atsikratyti blogų įpročių.

 Viena sunkiausiai įveikiamų blogybių buvo išgėrinėjimas – toks įprastas mano aplinkoje. Daugelis tongiečių vyrų kiekvieną savaitę ištisas valandas praleidžia gerdami kava; tai raminamųjų savybių turintis gėrimas, gaminamas iš svaigiojo pipiro šaknies. Grįžęs į savo kraštą įpratau vos ne kas vakarą lankytis baruose; gerdavau, kol beveik netekdavau sąmonės. Iš dalies taip elgiausi dėl to, kad bendravau su draugais, kuriems nerūpėjo Biblijos principai. Jehovos liudytojai man paaiškino, kad toks elgesys skaudina Dievą, ir aš norėdamas pelnyti Dievo palankumą susiėmiau.

 Pradėjau lankyti visas liudytojų sueigas. Bendrystė su žmonėmis, kurie stengiasi džiuginti Dievą, padėjo man atsispirti pagundoms. 2002 metais tapau krikštytu Jehovos liudytoju.

 Esu dėkingas Dievui už kantrybę. Kaip rašoma 2 Petro 3:9, „Jehova [...] yra kantrus ir nenori, kad kuris nors pražūtų, – jis trokšta, kad visi atgailautų“. Dievas jau seniai galėjo sunaikinti šią sugedusią santvarką, tačiau duoda laiko, kad tokie žmonės kaip aš galėtų užmegzti draugystę su juo. Man gera galvoti apie tai, kad per mane jis gali padėti kitiems žmonėms.

 Jehovos padedamas neleidau, kad mano gyvenimas subyrėtų į šipulius. Nebeturiu žalingų įpročių, kadaise vertusių mane vogti. Tai praeitis. Dabar padedu kitiems tapti Jehovos draugais. Bendraudamas su Jehovos liudytojais susipažinau su Tėja, kuri tapo mano mylima žmona. Su ja susilaukėme sūnaus; džiaugiamės gražia šeima. Drauge su žmona pasakojame žmonėms apie viltį amžinai gyventi žemės rojuje.