Pagsanhano miestas Filipinuose garsėja dėl šalia esančio krioklio, kurio pasižiūrėti atvyksta daugybė turistų. Ten labai skurdžiomis sąlygomis augo mano tėvas Nardas Leronas. Matydamas valdžios atstovų korupciją, policijos pareigūnų savivalę, neteisybę darbe, jis tapo piktas ir pagiežingas.

 Mano tėvai sunkiai dirbo, kad išmaitintų aštuonis vaikus. Jie prižiūrėdavo pasėlius kalnuose, todėl neretai ilgam laikui turėdavo palikti namus. Mano brolis Rodelijus ir aš dažnai būdavome palikti vieni, tad tekdavo alkanauti. Vaikystėje žaidimams neturėjome laiko. Vos sulaukę septynerių visi mūsų šeimos vaikai pradėdavo dirbti plantacijose, kur stačiais kalnų takeliais reikėdavo nešioti sunkius nešulius su kokoso riešutais. Jei naštos pakelti nepajėgdavome, turėdavome vilkti.

 Nuo tėvo gaudavome lupti, tačiau daug skaudžiau buvo matyti, kaip jis muša mūsų mamą. Ne kartą bandėme jį sustabdyti, bet buvome per silpni. Slapta mudu su Rodelijumi sutarėme nužudyti tėvą, kai paaugsime. Kaip troškau turėti tokį tėtį, kuris mus mylėtų!

 Neapsikentęs tėvo smurto keturiolikos palikau namus. Kurį laiką gyvenau gatvėje, pradėjau vartoti marihuaną. Paskui įsidarbinau valtininku, vežiojau turistus prie krioklio.

 Po kelių metų įstojau į universitetą Maniloje. Tačiau mokslams trūko laiko, nes nuolat grįžinėjau į Pagsanhaną, kur savaitgaliais dirbau. Gyvenimas atrodė tartum beprasmis lėkimas; nerimo nebenumalšindavo net marihuana. Pabandžiau vartoti metamfetaminus, kokainą ir heroiną. O kur narkotikai, ten ir amoralumas. Mane supo skurdas, neteisybė, nesibaigiančios kančios. Nekenčiau valdžios, kaltinau ją dėl visų blogybių. Klausiau Dievo: „Kodėl taip sunku gyventi?“ Atsakymo ieškojau įvairiose religijose, bet neradau. Nusivylimą bandžiau malšinti narkotikais.

 1972 metais studentai Filipinuose surengė nemažai protestų prieš valdžią. Viename tokiame renginyje dalyvavau ir aš. Netikėtai prasiveržė smurtas, daug žmonių buvo suimta, o po kelių mėnesių visoje šalyje paskelbta karo padėtis.

 Ir vėl atsidūriau gatvėje – šįkart baiminausi valdžios pareigūnų, nes buvau vienas maišto dalyvių. Kad turėčiau, už ką įsigyti narkotikų, pradėjau vogti, galiausiai ėmiau teikti amoralias paslaugas turtingiems vietiniams bei užsieniečiams. Man buvo vis tiek – gyvensiu ar mirsiu.

 Tuo metu mama ir mano jaunesnis brolis pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Tėvas labai pyko, net sudegino jų biblinius leidinius. Bet jiedu nepasidavė ir tapo krikštytais Jehovos liudytojais.

 Kartą vienas liudytojas mano tėvui paminėjo Biblijos pažadą, kad ateityje visoje žemėje įsigalės tikras teisingumas (Psalmyno 72:12–14). Tokia perspektyva tėvą taip sužavėjo, jog jis nutarė išsiaiškinti, ar tai tiesa. Tyrinėdamas Bibliją sužinojo ne tik Dievo pažadą įkurti teisingą valdžią, bet ir jo reikalavimus šeimos galvai ir tėvui (Efeziečiams 5:28; 6:4). Gana greitai jis ir visi kiti mano šeimos nariai tapo Jehovos liudytojais. Kadangi buvau toli nuo namų, apie tai nieko nežinojau.

 1978-aisiais persikėliau į Australiją. Bet netgi toje taikioje, klestinčioje šalyje neradau vidinės ramybės. Ir toliau gėriau, vartojau narkotikus. Vėliau tais metais pas mane apsilankė Jehovos liudytojai. Patiko tai, ką jie skaitė iš Biblijos apie taikingą gyvenimą žemėje, bet į juos žiūrėjau nepatikliai.

 Netrukus kelioms savaitėms grįžau į Filipinus. Broliai bei sesės papasakojo, kad tėvas labai stengiasi tapti geresniu žmogumi, tačiau mano širdis buvo kupina kartėlio, tad jo vengiau.

 Jaunesnė sesuo remdamasi Biblija man paaiškino, kodėl gyvenime tiek daug kančių ir neteisybės. Negalėjau atsistebėti, iš kur mažai gyvenimo patirties turinti paauglė gali žinoti atsakymus į mano klausimus. Prieš man išvykstant tėvas padavė knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje a ir pasakė: „Sustok vieną kartą. Šioje knygoje yra atsakymai, kurių ieškai.“ Jis paragino Australijoje susirasti Jehovos liudytojus.

 Paklausiau tėvo patarimo ir nuėjau į Jehovos liudytojų Karalystės salę netoli savo namų Brisbane. Sutikau, kad man būtų reguliariai vedamos Biblijos studijos. Iš Danieliaus 7 skyriaus ir Izaijo 9 skyriaus pranašysčių sužinojau, kad ateityje visą žmoniją valdys nepaperkama Dievo valdžia, žemė taps rojumi. Norėjau būti priimtinas Dievui, tačiau turėjau išmokti valdytis, nustoti piktnaudžiauti narkotikais ir alkoholiu, liautis elgtis palaidai. Tad palikau merginą, su kuria gyvenau, atsikračiau žalingų įpročių. Kai ėmiau labiau pasitikėti Jehova, meldžiau padėti man nepaliauti keistis.

 Palaipsniui supratau, kad įgytos žinios tikrai gali padėti visiškai pasikeisti. Biblijoje sakoma, jog dėdami pastangas galime apsivilkti naująją asmenybę (Kolosiečiams 3:9, 10). Stengdamasis tai daryti suvokiau, kad tai, ką girdėjau apie tėvo būdo pasikeitimą, gali būti tiesa. Lioviausi ant jo pykęs ir panorau susitaikyti. Pagaliau atleidau tėvui, išblėso dar vaikystėje įsižiebusi neapykanta.

 Jaunystėje dažnai pasiduodavau blogai kitų įtakai. Kaip ir perspėjama Biblijoje, iš kelio mane išvedė netikę draugai (1 Korintiečiams 15:33). Bet tarp Jehovos liudytojų susiradau patikimų draugų, kurių padedamas tapau geresniu žmogumi. Taip pat džiaugiuosi sutikęs Loretą, savo nuostabią žmoną. Kartu mudu mokome Biblijos tiesų kitus.

 Biblijos dėka mano tėvas pasikeitė neatpažįstamai – tapo mylinčiu vyru mano mamai ir nuolankiu, taikiu krikščioniu. Kai po mano krikšto 1987 metais susitikome, jis pirmą sykį gyvenime mane apkabino!

 Daugiau kaip trisdešimt penkerius metus tėvas drauge su mama pasakojo kitiems apie Biblijos pažadus. Jis buvo darbštus, rūpestingas, noriai padėdavo visiems, kam reikėdavo pagalbos. Bėgant metams, mano pagarba ir meilė jam augo. Netgi didžiavausi, kad esu jo sūnus! 2016 metais jo netekau, tačiau liko šilti prisiminimai. Mums abiem Biblijos mokymai padėjo labai smarkiai pasikeisti. Neliko nė kruopelės ankstesnės neapykantos. Kaip džiaugiuosi suradęs dangiškąjį Tėvą, Dievą Jehovą, kuris žada pašalinti visas šeimoje patiriamų problemų priežastis.