„Gimiau šeimoje, kuri tarnavo Jehovai, – pasakoja Reičel, šiuo metu gyvenanti Dominikos Respublikoje. – Deja, kai man buvo septyneri, tėvas nutraukė ryšius su Jehovos liudytojais ir tapo labai priešiškas. Jis darė viską, kad ir aš palikčiau tiesos kelią. Pavyzdžiui, mainais į tai, kad nustočiau tarnauti Jehovai, jis siūlydavo man nupirkti telefoną, padovanoti kelionę į disneilendą ar net žadėdavo duoti kreditinę kortelę. O kartais mėgindavo „išmušti iš manęs Jehovą“ kumščiais. Sakydavo, kad jei negalėsiu kalbėti ar vaikščioti, tai negalėsiu eiti ir į sueigas. Tačiau tėvas šitaip nieko nepasiekė. Aš visada buvau pasiryžusi sueigų nepraleisti.

 Tėvas niekad manęs nemušdavo prie mamos. Jis grasino, kad jei pasiskųsiu mamai, nuskriaus ir ją. Mamai tėvas sakydavo, kad mano mėlynės – iš kovos menų treniruočių, į kurias, beje, pats vertė mane eiti.

 Buvau per jauna ir per daug bijojau tėvo, kad pasakyčiau mamai, kas vyksta. Todėl viską pasipasakodavau Jehovai. Mes gyvenome Merilande, Jungtinėse Valstijose, ir už mūsų namo buvo miškas – labai mėgau jame pasivaikščioti. Ten augo toks nuostabus ąžuolas. Dažnai į jį įsikardavau ir įsitaisiusi ant šakos kalbėdavausi su Jehova. Išsakydavau Jehovai visus jausmus, pasakodavau, ką ketinu dėl jo nuveikti užaugusi, jei tik jis padės man iki to laiko išgyventi. Taip pat išpasakodavau, ką darysiu naujajame pasaulyje, kokią šeimą turėsiu ir kaip bus gera, kai nereikės nieko bijoti ir nebebus jokio skausmo.

 Nors tėvas ir bandė atitraukti mane nuo Jehovos – tiek mėgindamas papirkti, tiek mušdamas, – visada jaučiau Jehovos ranką. Jis guodė mane ir stiprino. Jehova padėjo man likti tvirtai ir ištikimai.

 Pasikrikštijau dešimties ir po dvejų metų ėmiausi pionieriškos tarnybos. Iš pradžių tėvas nieko nežinojo. Tačiau kai vieną dieną tai išsiaiškino, trenkė man kumščiu ir išnarino žandikaulį.

 Kai kurie atkalbinėjo mane nuo pionieriškos tarnybos, nes buvau jaunutė ir jie bijojo, kad man bus per sunku. Savo aplinkoje mačiau daug jaunų Jehovos liudytojų, kurie dvasiškai buvo vos gyvi. Jų gyvenimas sukosi tik apie vakarėlius ir pramogas. Tiesą pasakius, kartais ir man norėdavosi laisviau pagyventi. Pagalvodavau, kad gal reikėtų mesti tarnybą ir tiesiog atsipalaiduoti. Bet kai užplūsdavo tokios mintys, iškart pasikalbėdavau apie tai su Jehova.

 Kai buvau penkiolikos, su manimi susisiekė viena modelių agentūra ir pasiūlė darbą Italijoje, Milane. Jie man pasiūlė labai pelningą kontraktą. Neslėpsiu, kai pasakė, kad tinku į modelius ir mano nuotraukos galėtų atsidurti žurnalų puslapiuose, taip pat kad galėčiau demonstruoti brangius drabužius ant podiumo, jaučiausi pamaloninta. Tuo metu jau trejus metus tarnavau pioniere, tad pagalvojau, kad toks darbas finansiškai labai geras ir už gautus pinigus galėčiau dar ilgai tęsti tarnybą. Kadangi tėtis jau buvo mus palikęs, būčiau galėjusi labiau padėti ir mamai.

 Nuoširdžiai dėl to meldžiausi. Taip pat pasitariau su mama, kuri pioniere tarnavo jau daug metų, ir su vienu vyresniuoju, kurį labai mylėjau ir gerbiau. Ir, aišku, vėl nuėjau prie savo medžio ir dar kartą nuoširdžiai pasimeldžiau. Jehova į mano maldą atsakė žodžiais iš Biblijos, kuriuos pacitavo anas vyresnysis. Tai Mokytojo 5:4. Ten sakoma: „Jei davei Dievui įžadą, nedelsk jo vykdyti [...]. Tesėk, ką pažadėjęs.“ Aš pažadėjau Jehovai tarnauti visa širdimi ir gilumoje žinojau, kad šis darbas gali padaryti man dvasinę žalą. Todėl nusprendžiau pasiūlymo atsisakyti.

 Ką gi, aš išgyvenau ir jau esu suaugusi. Sukūriau laimingą šeimą. Mano vyras Chasiras tarnauja bendruomenės vyresniuoju, drauge auginame 9-erių metų sūnų Konorą. Jis yra nekrikštytas skelbėjas. Visalaikėje tarnyboje iš viso praleidau 27 metus.

 Vis prisimenu tuos ilgus pokalbius su Jehova prie namų augusiame miške, tame ypatingame medyje. Maldavau Jehovą padėti ir jis taip nuostabiai į mano maldas atsakė. Jis stiprino mane, guodė ir vedė į priekį. Per visą gyvenimą ne sykį įsitikinau, koks nuostabus Tėvas jis yra. Esu labai laiminga, kad pasirinkau jam tarnauti visa savo širdimi. Tai yra pats geriausias sprendimas mano gyvenime.“