Armėnijoje rajono prižiūrėtojas Artūras lankydamas vieną Jehovos liudytojų bendruomenę sužinojo, kad jie dar neliudija viešose vietose su stendais. Kad paskatintų liudyti šiuo būdu, jis pats su žmona Ana ir dar vienu bendratikiu Žirairu pasistatė literatūros stendą mažame miestelyje, tokioje vietoje, kur daug pėsčiųjų.

 Praeiviai tuojau atkreipė į juos dėmesį ir mielai ėmė biblinius leidinius. Netrukus tai pastebėjo ir priešininkai. Priėjo du kunigai ir vienas iš jų nieko netaręs spyrė į stendą. Paskui smogė Artūrui į veidą, net jo akiniai nukrito ant žemės. Skelbėjai bandė nuraminti kunigus, bet veltui. Šie trypė stendą ir mėtė kur pakliūva leidinius. Iškeikę liudytojus ir jiems prigrasinę kunigai pasišalino.

 Artūras, Ana ir Žirairas nuėjo į policijos nuovadą pranešti apie incidentą. Parašę pareiškimą, ten esantiems pareigūnams ir kitiems darbuotojams jie trumpai papasakojo apie Bibliją. Tada visi trys buvo nuvesti pas viršininką. Iš pradžių šis tik norėjo išsiaiškinti įvykio detales. Bet sužinojęs, kad Artūras, tvirto sudėjimo vyras, gavęs smūgį neatsakė tuo pačiu, viršininkas nebeklausinėjo apie įvykį, o ėmė teirautis apie Jehovos liudytojų įsitikinimus. Pokalbis truko apie keturias valandas! Pareigūnas buvo taip sužavėtas, kad net sušuko: „Kokia nuostabi religija! Norėčiau ir aš jai priklausyti!“

 Kai kitą dieną Artūras vėl stovėjo prie stendo, prie jo priėjo vyras, kuris matė ankstesnės dienos įvykius. Jis pagyrė Artūrą už tai, kad liko ramus ir nesivėlė į peštynes su kunigais. Taip pat pridūrė, kad prarado bet kokią pagarbą kunigams.

 Tą vakarą policijos viršininkas pakvietė Artūrą į nuovadą norėdamas užduoti daugiau klausimų apie Bibliją. Pokalbyje dalyvavo dar du policininkai.

 Kitą dieną Artūras vėl aplankė tą pareigūną, kad parodytų jam keletą Biblija pagrįstų vaizdo siužetų. Viršininkas pakvietė ir savo kolegas.

 Dėl kunigų išpuolio daugelis policininkų turėjo progą išgirsti gerąją naujieną pirmą kartą. Apie Jehovos liudytojus jie susidarė gerą įspūdį.