2015 metų kovo 14 dieną Jehovos liudytojų organizacijos mokymo centre Patersone (Niujorko valstija, JAV) įvyko Gileado mokyklos 138-osios laidos išleistuvės. Programa buvo transliuojama vaizdo ryšiu į kitas vietas, taigi iš viso jos klausėsi daugiau kaip 14 000 žmonių. Renginys prasidėjo muzikine įžanga, sudaryta iš keturių naujų giesmių melodijų. Tas giesmes vėliau sugiedojo visi dalyviai. a

Jehovos liudytojų Vadovaujančiosios tarybos narys Geoffrey Jacksonas buvo programos pirmininkas. Tardamas įžanginį žodį mokinius jis paragino įgytas žinias ne pasilaikyti sau, bet naudoti kitų labui (2 Timotiejui 2:2).

Brolis Jacksonas aptarė Mozės pavyzdį. Kurį laiką asmeninė Mozės palapinė iš esmės buvo Jehovos garbinimo centras visai Izraelio tautai. Bet pastačius padangtę, Dievo garbinimo centru tapo ji. Mozei nebuvo galima įeiti į Šventų švenčiausiąją – ten įžengti galėjo tik vyriausiasis kunigas. Tačiau Biblijoje nerandame nė užuominos, kad Mozė dėl to būtų buvęs nepatenkintas. Jis ištikimai rėmė Aaroną, kai šis buvo paskirtas tarnauti vyriausiuoju kunigu (Išėjimo 33:7–11; 40:34, 35). Ko iš to pasimokome? „Branginkite turimas pareigas, bet jų nesisavinkite“, – pasakė brolis Jacksonas.

„Ar išsigąsi lapo šlamesio?“ Taip vadinosi Kennetho Flodino, Vadovaujančiosios tarybos Mokymo komiteto padėjėjo, kalba. Jis pasakė, kad baigusieji mokyklą kada nors gali atsidurti bauginančioje situacijoje, pavyzdžiui, patirti persekiojimą ar gauti nelengvą užduotį. Pasinaudodamas žodžiais iš Kunigų 26:36, jis ragino mokinius nelaikyti tokių sunkumų neįveikiamais, žiūrėti į juos kaip į sudžiūvusį medžio lapą. Brolis Flodinas taip pat priminė apaštalo Pauliaus pavyzdį – visus sunkumus jis ištvėrė, nes pasitikėjo Jehova (2 Korintiečiams 1:8, 10).

„Ko jūs siekiate?“ Tolesnę kalbą sakė Vadovaujančiosios tarybos narys Markas Sandersonas. Jis aptarė Patarlių 13:12 užrašytą mintį: „Atidėta viltis susargdina širdį“ (Patarlių 13:12). Deja, daugelis pasaulyje yra nelaimingi, nusivylę gyvenimu, nes siekia nerealių tikslų, pavyzdžiui, praturtėti ar išgarsėti.

Jėzaus dienomis kai kurie klaidingai įsivaizdavo, koks turėtų būti Jonas Krikštytojas (Luko 7:24–28). Pavyzdžiui, vieni galbūt tikėjosi išminčiaus, įmantriai dėstančio sudėtingus mokymus. Tokie tikriausiai nusivylė, nes Jonas tiesos mokė aiškiai ir paprastai. Kiti gal tikėjosi pamatyti įspūdingos išvaizdos vyrą. Bet Jonas vilkėjo drabužius, kokiais rengdavosi varguoliai. Tačiau tie, kas tikėjosi išvysti pranašą, tikrai nenusivylė, nes Jonas buvo ne tik pranašas, bet ir Mesijo pirmtakas (Jono 1:29).

Brolis Sandersonas paaiškino, ko mokiniai iš to gali pasimokyti, – siekti tinkamų dalykų. Jis ragino nesiekti aukštos padėties, nesitikėti išskirtinio dėmesio, verčiau stengtis padėti kitiems. Tai daryti jie gali su broliais ir sesėmis dalydamiesi tuo, ką sužinojo Gileado mokykloje, stiprindami jų tikėjimą, juos mylėdami. „Siekite būti nuolankūs savo brolių ir sesių tarnai. Ir visomis jėgomis stenkitės vykdyti Jehovos valią, – pasakė brolis Sandersonas. – Tada niekada nenusivilsite.“

„Ar maitinsi alkanuosius?“ Taip vadinosi Jameso Cauthono, dėstytojo iš Teokratinių mokyklų skyriaus, kalba. Brolis Cauthonas atkreipė dėmesį, kad kiekvienas žmogus trokšta būti mylimas, vertinamas ir pripažintas. Netgi Jėzui to reikėjo, ir Jehova patenkino šį poreikį maloniai prabildamas į jį po krikšto (Mato 3:16, 17).

Jehova mus įgalina drąsinti bei stiprinti kitus savo žodžiais ir tikisi, kad šia galia naudosimės (Patarlių 3:27). „Mokykitės ieškoti kituose gero, o radę – pagirkite“, – ragino brolis Cauthonas. Sulaukę nuoširdaus pagyrimo, mūsų broliai ir sesės žinos, kad kiti jų pastangas vertina.

„Tinkamas iki paskutinio lašo“. Tokia buvo Marko Noumairo, Mokymo komiteto padėjėjo, kalba. Pasakodamas apie apaštalą Paulių brolis Noumairas ragino mokinius stengtis daryti daugiau, nei reikalaujama. Kaip ir Paulius, tikrą džiaugsmą ir pasitenkinimą jie patirs, jei „išlies“ save kitiems (Filipiečiams 2:17, 18).

Net prispaustas sunkumų, Paulius nepasidavė. Jis iš visų jėgų darbavosi iki pat mirties, „išliejo“ save iki paskutinio lašo, todėl pelnytai pasakė: „Baigiau lenktynes“ (2 Timotiejui 4:6, 7). Brolis Noumairas skatino mokinius sekti Pauliumi ir paskyrimo vietoje ištikimai darbuotis dėl Karalystės.

Atsitikimai iš tarnybos. Michaelas Burnettas, kitas Gileado dėstytojas, vedė tolesnę programos dalį. Jos metu kai kurie mokiniai suvaidino, ką įdomaus patyrė evangelizacijos tarnyboje, kol gyveno Patersone.

Mokiniams pavyko užmegzti ne vieną gerą pokalbį, nes paliudyti buvo visada pasiruošę ir gerąją naujieną stengėsi žmonėms paskelbti kiekvieno gimtąja kalba – širdies kalba. Štai vienas mokinys sužinojo, kad teritorijoje, kur planavo liudyti, gyvena daug ispanakalbių. Todėl kartą prieš išeidamas į tarnybą jis, pasinaudodamas programėle JW Language, išmoko keletą žodžių ispanų kalba. Tą pačią dieną gatvėje jis sutiko ispaniškai kalbantį vyrą. Nors ispaniškai mokėjo labai nedaug, brolis jį pakalbino, užsimezgė pokalbis ir po kurio laiko tas vyras bei keturi jo namiškiai pradėjo studijuoti Bibliją.

Interviu. Paskui Williamas Turneris, Vadovaujančiosios tarybos Tarnybos komiteto padėjėjas, pasikalbėjo su keturiais mokiniais. Brolis paklausinėjo apie jų praeitį, taip pat ko jie išmoko mokykloje.

Mokiniai paminėjo kai kurias mokykloje aptartas įdomias mintis. Pavyzdžiui, vienas mokinys papasakojo, ko jis išmoko iš atsitikimo, užrašyto Luko 10 skyriuje. 70 Jėzaus mokinių, tarnyboje sulaukę gerų rezultatų, džiaugėsi. Nors džiugu buvo ir Jėzui, mokinius jis pamokė: džiaugsmas neturi priklausyti vien nuo rezultatų, – svarbiausia žinoti, kad jų darbu džiaugiasi Jehova. Tai mums primena, kad tikro džiaugsmo pagrindas turi būti ne mūsų aplinkybės, o žinojimas, kad pelnome Jehovos pritarimą.

Brolis Turneris, remdamasis žodžiais iš Filipiečiams 1:6, patikino mokinius, kad tarp jų „gerą darbą pradėjo“ Jehova ir kad jis nuolat juos palaikys (Filipiečiams 1:6).

„Žvelkime į Jehovą“. Taip vadinosi pagrindinė programos kalba, kurią pasakė Samuelis Herdas iš Vadovaujančiosios tarybos. Brolis kalbėjo, kad tiesiogiai matyti Jehovos negalime. O kaip tada įmanoma į jį žvelgti?

Vienas iš būdų, kaip galime matyti Jehovą, – domėtis Jehovos kūryba. Ji mus daug moko apie Dievą. Be to, Jehova „apšvietė [mūsų] širdies akis“ (Efeziečiams 1:18). Kuo daugiau skaitome Bibliją, tuo daugiau sužinome apie Jehovą. O kuo daugiau sužinome apie Jehovą, tuo artimesni su juo daromės.

Ypatingą dėmesį norime skirti Evangelijoms, kuriose aprašyti Jėzaus – Jehovos sūnaus – žodžiai ir darbai. Jėzus taip puikiai atspindėjo Jehovos asmenybę, kad galėjo tvirtai pasakyti: „Kas matė mane, matė ir Tėvą“ (Jono 14:9).

Brolis Herdas ragino klausytojus į Jehovą ir Jėzų ne vien žvelgti, bet jais ir sekti. Pavyzdžiui, kaip Jėzus maitino minias, taip mes dosniai dalykimės įgytu Jehovos pažinimu.

Ką pasieksime, jei žvelgsime į Jehovą? Turėsime tokį pat pasitikėjimą Dievu, kokį turėjo psalmininkas: „Nuolatos menu Viešpaties Artumą; jam esant mano dešinėje, niekada nedrebėsiu“ (Psalmyno 16:8).

Baigiamieji žodžiai. Kai buvo išdalyti diplomai, vienas iš mokinių visų vardu perskaitė nuoširdų padėkos laišką. Tada brolis Jacksonas pasakė, kad mokiniams brolių ir sesių nereikia mokyti nieko naujo, įspūdingo. Paprastai užtenka priminti jau žinomus dalykus. Brolis Jacksonas taip pat pabrėžė nuolankumo svarbą. Mokiniai turėtų stengtis atkreipti kitų dėmesį ne į save ar į Gileado mokyklos kursą, o verčiau į Bibliją ir mūsų krikščionišką literatūrą. Taip baigusieji mokyklą neliūdins tų, kuriems galimybė mokytis Gileado mokykloje galbūt niekada neatsivers. Mokiniai bendratikius ugdys, padės jiems gauti kuo daugiau naudos iš tų Jehovos priemonių, kurios jiems pasiekiamos. Pasibaigus programai, visi dalyviai jautėsi padrąsinti ir pasiryžę tarnauti savo broliams ir sesėms.