Taksidas (Niujorko valstija). 6.45 ryto. Danguje jokio debesėlio. Ežerą dengia ledukas. Į šalia esantį keturių aukštų pastatą skuba darbo drabužiais apsirengę jauni vyrai ir moterys. Šį ankstų rytą jie čia susirinko iš aplinkinių viešbučių, išnuomotų butų ir vietovių – Patersono, Volkilio ir net Bruklino, – išsibarsčiusių 80 kilometrų spinduliu.

Tačiau dauguma darbininkų jau seniai yra atvykę iš įvairiausių Jungtinių Valstijų kampelių ar dar iš toliau. Vieni savanoriškai darbuojasi savaitę, kiti – šešias ar ilgiau. Jie atvyko savo lėšomis ir už darbą negauna jokio užmokesčio, tačiau džiaugiasi galėdami būti čia.

Šiuo metu Takside triūsia apie 120 savanorių, bet ateityje jų bus daugiau. Darbininkai suguža į valgomąjį ir susėda prie stalų po dešimt. Daugelis pradeda nuo puodelio kavos. Iš virtuvės sklinda kepinamos šoninės kvapas. 7.00 visų žvilgsniai nukrypsta į televizorių ekranus. Prasideda Biblijos citatos aptarimas. Po penkiolikos minučių padavėjai patiekia pusryčius: šoninės, duonos, kiaušinių ir avižinės košės. Valgio iki soties.

Po pusryčių ir baigiamosios maldos – laikas į darbą. Smagiai klegėdami statybų aikštelėje visi dedasi šalmus, apsauginius akinius, velkasi ryškiaspalves liemenes, segasi sunkius įrankių diržus.

Užduotis – buvusias Tarptautinės popieriaus kompanijos patalpas Takside paversti statybinių medžiagų sandėliais. Jie bus reikalingi statant Jehovos liudytojų pagrindinį biurą už kelių kilometrų, netoli Voriko. Taip pat įrengiamos gyvenamosios patalpos, darbo kabinetai, dirbtuvės. 2013 metų kovo 12 dieną, antradienį, vietos valdžia patvirtino sąlyginį Taksido rekonstrukcijos planą.

Kaip sutinkami atvykę laikinieji savanoriai? „Kai tik prisistatai, – pasakoja Viljamas iš Naujojo Džersio, – broliai priimamajame pasako tai, kas svarbiausia: kur tavo kambarys, kas kur yra, kaip naudotis raktais. Visi labai paslaugūs. Po pusryčių atvykęs į darbo vietą susipažįsti su savo prižiūrėtoju. Jis paaiškina, ką turėsi dirbti.“

Kaip atrodo darbo diena? Jahaira su vyru atvyko iš Puerto Riko. Jie padeda montuoti sienas. „Keliamės 4.30, – pasakoja ji. – Susitvarkome kambarį, pasiimame po puodelį kavos ir išskubame į autobusą. Baigiantis dienai, jaučiamės pavargę, bet nesiliaujame juokavę. Čia žmonės tokie laimingi!“

Mūsų sklypą Vorike supa miškai. Zakas ir jo žmona Betė iš Minesotos valstijos ruošia statybvietę Vorike. Paklausus, kodėl čia atvyko, Betė atsakė: „Esame įsitikinę, jog nėra kilnesnio tikslo kaip tarnauti Jehovai. Savo įgūdžius norėjome panaudoti Karalystės labui.“