„Aš visa pajėgiu dėka to, kuris mane stiprina“ (Filipiečiams 4:13, „Naujojo pasaulio“ vertimas).

 „Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina“ (Filipiečiams 4:13, K. Burbulio vertimas).

 Šie apaštalo Pauliaus žodžiai patikina, kad Dievas sustiprins savo tarnus ir jie pajėgs vykdyti jo valią.

 Kai kuriuose Biblijos vertimuose sakoma, kad Paulių stiprino Kristus. Tačiau seniausiuose rankraščiuose originalo kalba žodžio „Kristus“ nėra. Tas pats pasakytina apie daugelį šiuolaikinių Biblijos vertimų, tarp jų – ir lietuvių kalba. Štai keli pavyzdžiai: „Aš visa pajėgiu dėka to, kuris mane stiprina“ („Naujojo pasaulio“ vertimas); „Aš visa įstengiu vienybėje su Tuo, kuris stiprina mane“ (A. Jurėno vertimas); „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Č. Kavaliausko vertimas). Taigi kas Paulių stiprino?

 Kontekstas leidžia suprasti, kad Paulius turėjo omenyje Dievą (Filipiečiams 4:6, 7, 10). Tame pačiame laiške apaštalas filipiečiams rašė: „Juk tai Dievas [...] įkvepia jums jėgų, suteikdamas ir norą, ir gebėjimą veikti“ (Filipiečiams 2:13). Panašią mintį randame 2 Korintiečiams 4:7. Pasak Pauliaus, skelbti gerąją naujieną jis gali dėl to, kad gauna galios iš Dievo (Palyginkite su 2 Timotiejui 1:8). Taigi galime pagrįstai daryti išvadą, kad sakydamas „visa pajėgiu dėka to, kuris mane stiprina“, Paulius turėjo omenyje Dievą, ne Kristų.

 O ką apaštalas turėjo omenyje sakydamas „visa pajėgiu“? Žodis „visa“, matyt, reiškia įvairiausius sunkumus, kuriuos jis patyrė vykdydamas Dievo valią. Paulius visada kliovėsi Dievu tvirtai tikėdamas, kad jis jam padės, pavyzdžiui, pasirūpins materialinėmis reikmėmis. Taip jis išmoko būti viskuo patenkintas, nepriklausomai nuo to, kokios buvo jo aplinkybės (2 Korintiečiams 11:23–27; Filipiečiams 4:11).

 Taigi, minėti apaštalo Pauliaus žodžiai Dievo tarnus paguodžia ir padrąsina. Jie gali būti tikri, kad Dievas duos jėgų vykdyti jo valią, taip pat padės ištverti sunkumus – suteiks savo šventosios dvasios, siųs į pagalbą kitus savo tarnus arba paguos mintimis iš savo Žodžio, Biblijos (Luko 11:13; Apaštalų darbų 14:21, 22; Hebrajams 4:12).

 Šiuos žodžius randame Laiško filipiečiams pabaigoje. Laišką Filipų krikščionims Paulius parašė maždaug 60–61 mūsų eros metais Romoje, per pirmąjį įkalinimą. Kurį laiką filipiečiai negalėjo paremti Pauliaus materialiai. Tačiau kai tik atsirado galimybė, jie pasirūpino apaštalo reikmėmis (Filipiečiams 4:10, 14).

 Paulius nuoširdžiai pasidžiaugė, kad bendratikiai jam tokie dosnūs, ir patikino, kad jų dėka turi visko užtektinai (Filipiečiams 4:18). Taip pat, pasinaudodamas proga, apaštalas pamokė juos kai ko svarbaus: jei kliausis Dievo pagalba, krikščionis išmoks būti viskuo patenkintas, nesvarbu, ar turėtų daug ar mažai (Filipiečiams 4:12).