„Dėl nieko nebūkite susirūpinę. Kad ir kas nutiktų, siųskite Dievui maldas ir maldavimus, dėkokite jam, išsakykite savo prašymus, ir Dievo ramybė, viršijanti žmogaus supratimą, per Kristų Jėzų saugos jūsų širdį ir protą“ (Filipiečiams 4:6, 7, „Naujojo pasaulio“ vertimas).

 „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Filipiečiams 4:6, 7, Lietuvos Biblijos draugija, 1999).

 Kai žmogų kamuoja koks nors didelis rūpestis, nusiraminti jam gali padėti malda. Dievas nuoširdžiai jį tikintiems ir pagalbos prašantiems žmonėms suteikia vidinės ramybės, kuri padeda išsaugoti blaivų protą ir neprarasti emocinės pusiausvyros. Taigi jei norime sulaukti Dievo pagalbos, turime jam melstis. Malda, kaip skaitome 6-oje eilutėje, gali būti trejopa.

 Maldavimas. Tai karštas, atkaklus pagalbos prašymas, dažniausiai išsakomas ne sykį. Tokia karšta malda į Dievą paprastai kreipiamės, kai labai sunku, kai, pavyzdžiui, kyla mirtinas pavojus. Lemiamu gyvenimo momentu pagalbos Dievą maldavo ir Jėzus (Hebrajams 5:7).

 Prašymas. Prašyti Dievą galima ir kasdienių, įprastų dalykų. Biblijoje esame raginami į Dievą kreiptis „visuose reikaluose“, „kad ir kas nutiktų“. Tik svarbu, kad mūsų maldos būtų pagal Dievo valią, kuri yra apreikšta Biblijoje (1 Jono 5:14).

 Padėka. Labai svarbu nepamiršti Dievui padėkoti už viską, ką jis dėl mūsų padarė, daro ir dar padarys. Jei dažniau pagalvosime, už ką turėtume būti Dievui dėkingi, jausimės laimingesni (1 Tesalonikiečiams 5:16–18).

 Kaip minėjome, atsakydamas į savo tarnų maldas Dievas pirmiausia suteikia jiems ramybės. „Dievo ramybę“ gali pajausti tik tie, kurie su Dievu turi artimą ryšį ir juo pasitiki (Romiečiams 15:13; Filipiečiams 4:9). O kokia prasme Dievo ramybė viršija „žmogaus supratimą“? Kadangi ta ramybė ateina nuo Dievo, jos poveikis neretai pranoksta mūsų lūkesčius.

 7-oje eilutėje sakoma, kad Dievo ramybė saugos mūsų širdį. Graikiškas žodis, čia verčiamas „saugos“ arba „sergės“, būdavo vartojamas karinėje terminologijoje, pavyzdžiui, kalbant apie įgulą, saugančią įtvirtintą miestą. Panašiai Dievo ramybė saugo mūsų protą ir jausmus. Kai užgriūva problemos, ji neleidžia žmogui palūžti.

 Taip pat pasakyta, kad Dievo ramybė saugo mus „per Kristų Jėzų“. Kaip tai suprasti? Artimą ryšį su Dievu galime turėti tik Jėzaus dėka. Jis atidavė savo gyvybę ir atpirko mūsų nuodėmes. Jeigu jį tikime, galime pelnyti Dievo palankumą (Hebrajams 11:6). Be to, ir mūsų maldos Dievą pasiekia tik per Jėzų Kristų. „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“, – sakė Jėzus (Jono 14:6; 16:23).

 Laišką filipiečiams parašė apaštalas Paulius. Jis buvo adresuotas Filipų a mieste gyvenantiems krikščionims. Laiško dalyje, kuri dabar žinoma kaip 4-asis skyrius, Paulius ragina brolius ir seses visada džiaugtis, taip pat nuoširdžiai dėkoja jiems už dosnias dovanas (Filipiečiams 4:4, 10, 18). Jis paaiškina, kad krikščionis, norėdamas gauti Dievo ramybės, turi kreiptis į jį malda, mąstyti apie tai, kas dora ir teisu, ir gyventi pagal Dievo duotus principus (Filipiečiams 4:8, 9).