Skaitydamas apie tai, kas nutiko Karinai, įsivaizduok, ką pats darytum patekęs į panašią situaciją.

 Karina pasakoja: „Važiuodama į mokyklą viršijau greitį. Mane sustabdė policininkas ir išrašė baudą. Labai nusiminiau. Pasisakiau mamai, kas nutiko, ir ji liepė man viską papasakoti tėčiui, o tai manęs visai nenudžiugino.“

  Ką darytum tu?

1.  Variantas A. Tylėtum tikėdamasis, kad tėtis niekada nesužinos.

2.  Variantas B. Viską tėčiui papasakotum.

 Žinoma, gali kilti pagunda rinktis variantą A. Gal mama pamanys, kad nuėjai pas tėtį ir viską jam papasakojai. Tačiau yra svarių priežasčių neslėpti savo prasižengimų, – ar tai būtų baudos, ar kas kita.

1.  1. Taip elgtis teisinga. Apie tai, kokie turi būti krikščionys, Biblijoje rašoma: „Norime visais atžvilgiais dorai elgtis“ (Hebrajams 13:18).

    „Labai stengiuosi būti sąžininga ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus – nedelsdama prisipažįstu suklydusi“ (Aleksis).

2.  2. Žmonės noriau atleidžia tiems, kas neslepia savo klaidų. Biblijoje sakoma: „Kas slepia savo kaltes, tam nesiseks, o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, tas susilauks gailestingumo“ (Patarlių 28:13).

    „Kad prisipažintum suklydęs, reikia drąsos, bet taip įgyji žmonių pasitikėjimą. Jie pastebi, kad esi sąžiningas. Taigi, pripažindamas savo klaidą, iš blogos situacijos gali laimėti šį tą gero“ (Ričardas).

3.  3. Svarbiausia – tai patinka Dievui. Biblijoje teigiama: „Suktu žmogumi Viešpats bjaurisi, o dorieji yra Viešpaties draugėje“ (Patarlių 3:32).

    „Padariusi rimtą klaidą, suvokiau, kad turiu kai ką daryti – prisipažinti. Priešingu atveju, Jehova manęs nelaimins“ (Reičelė).

 Taigi ką darė jau minėta Karina? Ji savo baudą nuo tėčio bandė nuslėpti. Tačiau amžinai slėpti negalėjo. „Maždaug po metų, – pasakoja mergina, – tėtis peržiūrinėjo draudimo dokumentus ir pastebėjo, kad aš buvau gavusi baudą už greičio viršijimą. Tada tikrai gavau pylos. Pyko ir mama, kad nepaklausiau jos ir nepasisakiau tėčiui.“

 Ko pasimokome? Karina pasakoja: „Slėpdamas prasižengimą, padėtį tik apsunkini. Vėliau už tai vis tiek tenka sumokėti.“

 Klysta visi (Romiečiams 3:23; 1 Jono 1:8). Ir kaip pastebėjai, nuolankumas ir branda matomi iš to, ar sugebame prisipažinti, – ir kiek įmanoma greičiau.

 Kitas žingsnis – pasimokyti iš klaidų. Liūdna, bet kai kurie jaunuoliai šia proga nepasinaudoja. Kartais jie jaučiasi kaip viena paauglė, vardu Priscila: „Dėl savo klaidų labai nusimindavau. Trūko savigarbos, todėl klaidos man buvo tarsi nepakeliama našta. Apnikdavo mintys, kad esu beviltiška.“

 Ar kartais jautiesi panašiai? Atmink štai ką: nuolat galvoti apie savo klaidas – lyg vairuoti automobilį žiūrint tik į galinio vaizdo veidrodėlį. Susitelkdamas į praeitį, jausiesi bevertis ir nepajėgsi įveikti ateityje laukiančių sunkumų.

 Verčiau stenkis išlaikyti pusiausvyrą.

 „Prisimink savo klaidas ir iš jų pasimokyk, kad daugiau nekartotum. Ir negalvok apie jas per daug, kitaip jos tave gniuždys“ (Eliotas).

 „Stengiuosi pasimokyti iš kiekvienos savo klaidos, kad tai man padėtų tapti geresne ir kitą kartą panašioje situacijoje pasielgti kitaip. Taip elgtis geriausia, nes tada tampi brandesniu žmogumi“ (Vera).