Izraelitams senovėje buvo įsakyta remti teisingą Dievo garbinimą; jie turėjo aukoti dešimtinę, kitaip sakant, dešimtą metinių pajamų dalį. a Dievas jiems nurodė: „Kasmet atiduosi dešimtinę nuo viso savo pasėlių derliaus“ (Pakartoto Įstatymo 14:22).

 Įsakymas mokėti dešimtinę buvo užrašytas Mozės Įstatyme, Dievo duotame senovės Izraeliui. Krikščionys nėra pavaldūs Mozės Įstatymui, todėl mokėti dešimtinę neprivalo (Kolosiečiams 2:13, 14). Kiekvienas krikščionis aukoja „kaip yra širdyje nusprendęs, ne gailėdamas ar verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Korintiečiams 9:7).

•  Dešimtinė „Senajame Testamente“

•  Dešimtinė „Naujajame Testamente“

  Biblijos dalyje, vadinamoje Senuoju Testamentu, dešimtinė paminėta ne kartą. Apie dešimtinės mokėjimą daugiausiai kalbama jau po to, kai izraelitams per Mozę buvo duotas Įstatymas, dar vadinamas Mozės Įstatymu. Tačiau Biblijoje užrašyti du atvejai, kai dešimtinė buvo sumokėta dar iki izraelitams gaunant Įstatymą.

Iki Mozės Įstatymo

 Abromas (Abraomas) yra pirmas Biblijoje minimas žmogus, davęs dešimtinę (Pradžios 14:18–20; Hebrajams 7:4). Atrodo, jog tai buvo vienkartinė dovana Salemo karaliui, taip pat ėjusiam ir kunigo pareigas. Biblijoje nesakoma, kad Abraomas ar jo vaikai dar kada būtų mokėję dešimtinę.

 Antras žmogus, aukojęs dešimtinę – Abraomo vaikaitis Jokūbas. Jis davė įžadą Dievui: jeigu jį laimins, atiduos dešimtinę nuo visko, ką iš jo bus gavęs (Pradžios 28:20–22). Kai kurių biblistų manymu, Jokūbas kaip dešimtinę tikriausiai aukojo gyvulius. Jokūbas savo įžado laikėsi, tačiau nereikalavo, kad dešimtinę aukotų jo šeimos nariai.

Įsigaliojus Mozės Įstatymui

 Senovėje izraelitai turėjo mokėti dešimtinę religinei veiklai remti.

•   Dešimtinė buvo skirta kunigams ir jiems padedantiems levitams išlaikyti, nes jie neturėjo dirbamos žemės (Skaičių 18:20, 21). Levitai, kurie netarnavo kunigais, gavę dešimtinę iš tautiečių, patys turėjo aukoti geriausią „dešimtinės dešimtąją dalį“ kunigams (Skaičių 18:26–29).

•   Regis, buvo reikalaujama atidėti dar ir antrą dešimtinę; ji būdavo skirta tiek levitams, tiek kitiems žmonėms (Pakartoto Įstatymo 14:22, 23). Kiekviena izraelitų šeima ja galėjo pasinaudoti per metines šventes, o nustatytais metais ji būdavo skirta nepasiturintiems tautiečiams paremti (Pakartoto Įstatymo 14:28, 29; 26:12).

 Kaip dešimtinę apskaičiuodavo? Izraelitai atidėdavo dešimtąją savo metų derliaus dalį (Kunigų 27:30). Jei kas nuspręsdavo dešimtinę atiduoti pinigais, turėdavo mokėti penktadaliu didesnę kainą (Kunigų 27:31). Taip pat buvo liepta duoti „kas dešimtą gyvulį iš avių ir ožkų kaimenės ir galvijų bandos“; skaičiuojama tikriausiai buvo nuo gyvulių prieauglio (Kunigų 27:32).

 Kaip gyvuliai buvo atrenkami? Izraelitas atskirdavo kas dešimtą iš aptvaro išėjusį gyvulį. Pagal Įstatymą tikrinti atrinkto gyvulio, geras jis ar prastas, nereikėjo; be to, jo nebuvo galima pakeisti kitu ar už jį sumokėti pinigais (Kunigų 27:32, 33). Papildomą dešimtinę, skirtą metinėms šventėms, buvo galima mokėti ir pinigais. Tokia tvarka buvo patogesnė izraelitams, kuriems iki švenčių vietos tekdavo įveikti ilgą kelią (Pakartoto Įstatymo 14:25, 26).

 Kaip dažnai izraelitai dešimtinę mokėdavo? Šį mokestį reikėdavo surinkti kasmet (Pakartoto Įstatymo 14:22). Tačiau kas septinti, šabo, arba poilsio, metai buvo išimtis, nes tada izraelitai nieko nesėdavo (Kunigų 25:4, 5). Todėl ir dešimtinė nebūdavo renkama. O trečiais ir šeštais šabo ciklo (septynerių metų) metais izraelitai papildoma dešimtine dalydavosi su vargšais ir levitais (Pakartoto Įstatymo 14:28, 29).

 Kokia buvo bausmė už dešimtinės nesumokėjimą? Mozės Įstatyme nepaminėta jokia bausmė. Tai buvo kiekvieno izraelito moralinė pareiga. Izraelitai turėdavo Dievo akivaizdoje patvirtinti, kad davė dešimtinę, ir prašyti Dievo juos už tai laiminti (Pakartoto Įstatymo 26:12–15). Dievo požiūriu, neduodamas dešimtinės žmogus jį tarsi apvogdavo (Malachijo 3:8, 9).

 Ar dešimtinė buvo našta? Ne. Dievas pažadėjo izraelitus gausiai laiminti ir viskuo apsčiai aprūpinti, jeigu atneš dešimtinę (Malachijo 3:10). O kai žmonės nustodavo aukoti dešimtinę, tauta kentėjo: prarasdavo Dievo palankumą, be to, kunigai ir levitai nebegalėdavo deramai atlikti Dievo jiems skirtų pareigų, nes buvo priversti patys užsidirbti pragyvenimui (Nehemijo 13:10; Malachijo 3:7).

  Jėzaus tarnystės žemėje metu Dievo garbintojai dešimtinę vis dar mokėjo. Tačiau Jėzui mirus šis reikalavimas buvo panaikintas.

Jėzaus tarnystės metais

 Biblijoje, „Naujajame Testamente“, rašoma, kad Jėzui esant žemėje izraelitai dar mokėjo dešimtinę. Jėzus pripažino, kad tai būtina, tik smerkė religinius vadovus, nes šie skrupulingai mokėjo dešimtinę, bet nepaisė to, „kas Įstatyme svarbiau, — teisingumo, gailestingumo ir ištikimybės“ (Mato 23:23).

Po Jėzaus mirties

 Po Jėzaus mirties mokėti dešimtinės nebereikėjo. Jėzaus pasiaukojama mirtis panaikino Mozės Įstatymą, taigi ir reikalavimą mokėti dešimtinę (Hebrajams 7:5, 18; Efeziečiams 2:13–15; Kolosiečiams 2:13, 14).