Atleisti – tai dovanoti įskaudinusiam ar mums prasikaltusiam asmeniui. Graikiškas žodis, Biblijoje verčiamas „atleisti“, pažodžiui reiškia „leisti išeiti“. Atleidimą galima palyginti su situacija, kai asmuo nereikalauja, kad jam būtų grąžinta skola. Panašiai sakė Jėzus, kai savo sekėjus mokė melsti: „Atleisk mums mūsų nuodėmes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums skolingas“ (Luko 11:4, išnaša). Atleidimą su skolos panaikinimu Jėzus sugretino ir palyginime apie negailestingą vergą (Mato 18:23–35).

 Kad žmogui atleidžiame, bus aišku, jei negiežiame apmaudo ir nereikalaujame atlyginti už nuoskaudą ar padarytą žalą. Biblija moko, kad tikro atlaidumo pamatas yra nesavanaudiška meilė, nes ji „nelaiko nuoskaudų sąskaitos“ (1 Korintiečiams 13:4, 5).

Klaidingos nuomonės, ką reiškia atleisti

•   Pritarti netinkamam elgesiui. Tie, kas blogus poelgius vadina nekenksmingais arba juos pateisina, Biblijoje yra smerkiami (Izaijo 5:20).

•   Apsimesti, kad nieko neįvyko. Nors Dievas atleido karaliui Dovydui sunkias nuodėmes, nuo jo elgesio pasekmių neapsaugojo. Dievo valia Dovydo nuodėmės net buvo užrašytos ir yra atmenamos iki šiol (2 Samuelio 12:9–13).

•   Leistis išnaudojamam. Tarkim, kokiam nors asmeniui paskolinate pinigų, o jis viską iššvaisto ir skolos grąžinti neturi iš ko. Jis dėl to labai gailisi ir prašo jūsų atleidimo. Jūs galite nuspręsti jam atleisti, tai yra negiežti apmaudo, apie tą reikalą niekada nepriminti, gal net skolą dovanoti. Bet nebūtų nieko bloga, jei nuspręstumėte tam asmeniui pinigų daugiau neskolinti (Psalmyno 37:21; Patarlių 14:15; 22:3; Galatams 6:7).

•   Dovanoti kaltę net kai nėra pagrindo. Dievas neatleidžia tiems, kurie nusideda tyčia, savo kaltės nepripažįsta, nenori taisytis ir neatsiprašo tų, kuriuos užgavo (Patarlių 28:13; Apaštalų darbų 26:20; Hebrajams 10:26). Tokie neatgailaujantys asmenys tampa jo priešais. Ir Dievas nereikalauja, kad atleistume tiems, kam jis pats neatleido (Psalmyno 139:21, 22).

   Ką daryti, jei nuo kokio nors asmens smarkiai nukentėjote, bet jis jūsų neatsiprašo ar net nenori pripažinti savo kaltės? Biblijoje patariama: „Susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio, neapmaudauk“ (Psalmyno 37:8). Nors kaltės jam nedovanojate, nesileiskite pykčio užvaldomas. Prisiminkite, kad tam asmeniui atlygins Dievas (Hebrajams 10:30, 31). Taip pat galite mąstyti apie Dievo pažadą, kad ateis laikas, kai mus slegiančio skausmo nebebus (Izaijo 65:17; Apreiškimo 21:4).

•   Atleidinėti įsivaizduojamas nuoskaudas. Derėtų pripažinti, kad neretais atvejais nuoskauda, kurią jaučiame, tėra įsivaizduojama ir kad įsižeisti neturėjome pagrindo. Biblijoje sakoma: „Neskubėk supykti, nes pyktis glaudžiasi prie kvailojo krūtinės“ (Mokytojo 7:9).

Kas padėtų atleisti

1.   Turėkite mintyje, ką reiškia atleisti. Tai nereiškia, kad pateisinate blogą poelgį ar apsimetate, jog nieko neįvyko. Atleisdamas jūs tiesiog stengiatės apie tą reikalą negalvoti, jį pamiršti.

2.   Atminkite, kad atleisti naudinga jums pačiam. Nepasiduodamas pykčiui ir negieždamas apmaudo, išsaugosite ramybę, tausosite savo sveikatą ir būsite laimingesnis (Patarlių 14:30; Mato 5:9). O svarbiausia, jei mes atleidžiame kitiems, galime tikėtis, kad Dievas atleis kaltes mums (Mato 6:14, 15).

3.   Būkite atjautus. Nė vienas nesame tobulas (Jokūbo 3:2). Kadangi džiaugiamės, kai kiti atleidžia mūsų klaidas, patys irgi turėtume būti atlaidūs (Mato 7:12).

4.   Būkite supratingas. Jei asmens kaltė nedidelė, pritaikykite Biblijos patarimą: „Būkite vieni kitiems pakantūs“ (Kolosiečiams 3:13).

5.   Veikite greitai. Atleisti stenkitės kuo greičiau, neleiskite pykčiui jūsų užvaldyti (Efeziečiams 4:26, 27).