Kalbėjimas kalbomis – tai stebuklingu būdu žmogui suteiktas gebėjimas kalbėti kalbomis, kurių jis nesimokė. Šį gebėjimą turėjo kai kurie pirmieji krikščionys (Apaštalų darbų 10:46). Kai jie šnekėdavo stebuklingai išmokta kalba, žmonės, kuriems ta kalba gimtoji, juos puikiai suprasdavo (Apaštalų darbų 2:4–8). Kalbėjimas kalbomis buvo viena iš šventosios dvasios dovanų, kurias pirmojo amžiaus krikščionims davė Dievas (Hebrajams 2:4; 1 Korintiečiams 12:4, 30).

•  Kur ir kada krikščionys pradėjo kalbėti kalbomis?

•  Kodėl krikščionys gavo kalbėjimo kalbomis dovaną?

•  Ar kalbėjimas kalbomis turėjo nesibaigti?

•  Kada kalbėjimas kalbomis liovėsi?

•  Ką galima pasakyti apie kalbėjimą kalbomis šiandien?

•  Iš ko tikrieji krikščionys atpažįstami?

 Ši stebuklinga dovana pirmą kartą buvo suteikta per 33 mūsų eros metų Penkiasdešimtinių šventę Jeruzalėje. Apie 120 Jėzaus mokinių buvo susirinkę viename name. Staiga „visi tapo kupini šventosios dvasios ir ėmė kalbėti kitomis kalbomis“ (Apaštalų darbų 1:15; 2:1–4). Prie namo susibūrė didelė minia žmonių „iš visų tautų po dangumi“ ir jie „girdėjo juos kalbant kiekvienas savo kalba“ (Apaštalų darbų 2:5, 6).

1.   Iš to buvo akivaizdu, kad krikščionis remia Dievas. Senovėje Dievas įgalino kai kuriuos ištikimus savo tarnus, pavyzdžiui, Mozę, daryti stebuklus, ir tai buvo įrodymas, kad Dievas yra su jais (Išėjimo 4:1–9, 29–31; Skaičių 17:10). Kalbėjimo kalbomis dovana irgi buvo duota panašiu tikslu – parodyti, kad naujai susikūrusią krikščionių bendruomenę Dievas remia. Apaštalas Paulius rašė: „Kalbos yra ženklas ne tikintiems, bet netikintiems“ (1 Korintiečiams 14:22).

2.   Tai padėjo krikščionims plačiai paskelbti gerąją naujieną. Aną Penkiasdešimtinių dieną kitataučiai, girdėdami Jėzaus sekėjus kalbant jų kalbomis, sakė: „Girdime juos kalbant apie didingus Dievo darbus mūsų kalbomis!“ (Apaštalų darbų 2:11). Taigi dar viena šio stebuklo priežastis – kad krikščionys gerai paliudytų gerąją naujieną ir darytų mokiniais „visų tautų žmones“, kaip kad Jėzus buvo prisakęs (Apaštalų darbų 10:42; Mato 28:19). Apie 3000 žmonių, išvydusių tą stebuklą ir įsiklausiusių į gerąją naujieną, tą pačią dieną tapo Jėzaus mokiniais (Apaštalų darbų 2:41).

 Ne, šventosios dvasios dovanos, įskaitant kalbėjimą kalbomis, buvo laikinos. Biblijoje rašoma: „Dėl pranašavimo dovanų, – jos išnyks; dėl kalbėjimo kalbomis, – jis liausis“ (1 Korintiečiams 13:8).

 Šventosios dvasios dovanas tikintieji paprastai gaudavo šalia esant apaštalams, dažniausiai apaštalų rankų uždėjimu (Apaštalų darbų 8:18; 10:44–46). Panašu, kad tie, kas šventosios dvasios dovaną gavo iš apaštalų, patys jos suteikti kitiems negalėjo (Apaštalų darbų 8:5–7, 14–17). Pailiustruokime tai pavyzdžiu: valdžios pareigūnas išduoda asmeniui vairuotojo pažymėjimą, bet tai nereiškia, kad dabar tas asmuo galės pats išduoti pažymėjimą kam nors kitam. Taigi galima daryti išvadą, kad kalbėjimas kalbomis liovėsi mirus apaštalams ir tiems, kam šį gebėjimą apaštalai buvo suteikę.

 Akivaizdu, kad šventosios dvasios suteiktos dovanos liovėsi pirmojo mūsų eros amžiaus pabaigoje. Taigi niekas šiandien neturi pagrindo tvirtinti, kad Dievas suteikė jam gebėjimą kalbėti kalbomis. a

 Jėzus sakė, kad jo mokiniai bus atpažįstami iš pasiaukojamos tarpusavio meilės (Jono 13:34, 35). Ir apaštalas Paulius rašė, jog meilė visada bus tikrųjų krikščionių skiriamasis bruožas (1 Korintiečiams 13:1, 8). Jis dar rašė, kad Dievo dvasia padės krikščionims ugdytis gražias savybes, vadinamas „dvasios vaisiumi“. Pirmutinė tų savybių yra meilė (Galatams 5:22, 23).