Nuodėmė – tai bet koks Dievo normoms prieštaraujantis veiksmas, vidinė žmogaus nuostata ar mąstymas. Asmuo nusideda, jeigu daro, kas nedora, arba neteisu, Dievo akyse, ir taip pažeidžia jo įstatymą (1 Jono 3:4; 5:17). Biblijoje dar sakoma, kad nedaryti to, ką daryti reikėtų, irgi yra nuodėmė (Jokūbo 4:17).

 Biblijos originalo kalbomis žodžiai, paprastai verčiami „nusidėti“, gali reikšti „nepataikyti“. Pavyzdžiui, senovės Izraelyje buvo karių, kurie „galėjo sviesti svaidykle akmenį į plauką ir pataikyti“. Žodis, čia išverstas „pataikyti“, dar gali būti verčiamas „nenusidėti“ (Teisėjų 20:16). Taigi padaryti nuodėmę reiškia nepataikyti į tobulas Dievo normas.

 Kadangi Dievas yra žmonių Kūrėjas, jis turi teisę nustatyti mums elgesio normas (Apreiškimo 4:11). Už savo veiksmus esame Dievui atskaitingi (Romiečiams 14:12).

Ar įmanoma niekada nenusidėti?

 Ne. Biblijoje rašoma, kad „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Romiečiams 3:23; 1 Karalių 8:46; Mokytojo 7:20; 1 Jono 1:8). Kodėl?

 Pirmieji žmonės Adomas ir Ieva iš pradžių buvo be nuodėmės, nes Dievas sukūrė juos tobulus, panašius į save (Pradžios 1:27). Bet dėl to, kad Dievui nepakluso, tobulumą prarado (Pradžios 3:5, 6, 17–19). Savo palikuonims Adomas su Ieva nuodėmingumą ir netobulumą perdavė kaip kokią paveldimą ligą (Romiečiams 5:12). Todėl Izraelio karalius Dovydas pasakė: „Aš gimęs kaltėje“ (Psalmyno 51:5).

Ar nuodėmės būna skirtingo sunkumo?

 Taip. Pavyzdžiui, apie senovės Sodomos gyventojus Biblijoje pasakyta, kad jie buvo „nedori ir labai nusidėję“ ir kad jų nuodėmė buvo itin sunki (Pradžios 13:13; 18:20). Štai trys dalykai, kurie lemia nuodėmės sunkumą.

1.   Pažeidimo pobūdis. Biblijoje lytinis amoralumas, stabmeldystė, vogimas, girtavimas, plėšikavimas, žmogžudystė ir okultizmas priskiriami prie šiurkščių nuodėmių (1 Korintiečiams 6:9–11; Apreiškimo 21:8). Bet Biblijoje kalbama ir apie kitokias – netyčines, per neapdairumą padarytas nuodėmes. Pavyzdžiui, prie tokių priskiriami žodžiai ar veiksmai, kurie kitus skaudina (Patarlių 12:18; Efeziečiams 4:31, 32). Vis dėlto Biblijoje esame perspėjami nesumenkinti net mažiausių nuodėmių, nes jos gali privesti prie rimtų Dievo įstatymo pažeidimų (Mato 5:27, 28).

2.   Pažeidimo motyvas. Kai kurias nuodėmes žmonės padaro nežinodami, kokie yra Dievo reikalavimai (Apaštalų darbų 17:30; 1 Timotiejui 1:13). Nors tokios nuodėmės Biblijoje nepateisinamos, jos nelaikomos tokiomis sunkiomis kaip tyčinės (Skaičių 15:30, 31). Jei žmogus nusižengia tyčia, tai jau liudija, kad jo širdis yra nedora (Jeremijo 16:12).

3.   Ar pažeidimas kartojasi. Skaitydami Bibliją matome aiškų skirtumą tarp nuodėmės, padarytos vieną kartą, ir nuodėmės, kuri vis kartojama, daroma ilgą laiką (1 Jono 3:4–8). Asmuo, kuris nuodėmiauja net žinodamas, kad jo elgesys nedoras, sulauks griežto nuosprendžio (Hebrajams 10:26, 27).

 Padaręs sunkią nuodėmę, asmuo gali jaustis labai prislėgtas. Štai karalius Dovydas rašė: „Virš galvos esu apsemtas nuodėmių, jos slegia mane lyg sunkiausia našta“ (Psalmyno 38:4). Vis dėlto Biblijoje tokie žmonės raginami per daug nenusiminti. Joje sakoma: „Tepalieka nedorėlis savo kelią ir nusidėjėlis – savo kėslus! Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus“ (Izaijo 55:7).