Elijas išgirdo naujieną: karalius Ahabas mirė. Įsivaizduokime, kaip senyvas pranašas panyra į prisiminimus, glosto savo barzdą ir žvelgia į niekur. Pamąstyti yra apie ką, juk per praėjusius dešimtmečius jis ne kartą susidūrė su tuo nedoru karaliumi. Kiek daug Elijui teko iškentėti! Ahabas su savo žmona, karaliene Jezabele, grasino Elijui mirtimi, nuožmiai jį persekiojo. Kai Jezabelės įsakymu buvo žudomi Jehovos pranašai, Ahabas nebandė užkirsti tam kelio. Toji porelė užvaldyta godumo, be to, susimokė nužudyti nekaltą ir teisų žmogų Nabotą bei jo sūnus. Todėl Elijas paskelbė smerkiamą Jehovos nuosprendį Ahabui ir jo namams. Ir štai Dievo žodžiai pradėjo pildytis. Ahabas mirė taip, kaip Jehova ir buvo nusakęs (1 Karalių 18:4; 21:1–26; 22:37, 38; 2 Karalių 9:26).

 Vis dėlto Elijas žinojo, kad jo kentėjimai nesibaigė. Jezabelė tebebuvo gyva ir darė blogą įtaką savo šeimai ir visai tautai. Elijui dar teks patirti nemažai sunkumų ir daug ko išmokyti savo draugą bei įpėdinį Eliziejų. Tad pakalbėkime apie tris paskutines Elijui skirtas užduotis. Matysime, kaip tikėjimas padėjo jam ištverti, geriau suvoksime, kaip galime sustiprinti savo tikėjimą šiais sunkiais laikais.

 Izraelio karaliumi tapo Ahabo ir Jezabelės sūnus Ahazijas. Jis nepasimokė iš savo tėvų klaidų, sekė nedorais jų keliais (1 Karalių 22:53 [22:52]). Kaip ir jie, Ahazijas garbino Baalą. Ši religija, kuriai buvo būdinga prostitucija šventyklose ir netgi vaikų aukojimas, smukdė žmonių moralę. Ar kas nors paskatins Ahaziją pasikeisti ir sugrąžinti tautą į ištikimybės Jehovai kelią?

 Vieną dieną išdidų jaunąjį karalių ištiko nelaimė. Persivertęs per groteles jis krito iš viršutinio namo aukšto ir smarkiai susižalojo. Nors gyvybei grėsė pavojus, Ahazijas, užuot prašęs Jehovos pagalbos, siuntė pasiuntinius į priešų filistinų miestą Ekroną pasiteirauti dievo Baal Zebubo, ar yra vilties išgyti. Jehovai to jau buvo per daug! Per angelą jis pasakė Elijui pasitikti tuos pasiuntinius. Pranašas liepė jiems grįžti pas karalių ir perduoti griežtą Jehovos nuosprendį: Ahazijas sunkiai nusidėjo elgdamasis taip, tarsi Izraelyje nebūtų Dievo, todėl iš patalo nebepakils (2 Karalių 1:2–4).

 Karalius nepuolė atgailauti. „Kaip atrodė, – klausė jų, – tas vyras, kuris atėjo jūsų pasitikti ir visa tai pasakė?“ Pasiuntiniai apibūdino paprastą pranašo drabužį, ir Ahazijas tuojau tarė: „Tai Elijas“ (2 Karalių 1:7, 8). Verta atkreipti dėmesį, kad Elijas gyveno taip paprastai, susitelkęs į tarnybą Dievui, jog jį buvo nesunku atpažinti vien iš apdaro. Aišku, nieko panašaus nebuvo galima pasakyti apie Ahaziją ir jo tėvus, godžius materialistus. Elijo pavyzdys primena mums, kaip svarbu laikytis Jėzaus patarimo gyventi paprastai, žvilgsnį sutelkus į tikrąsias vertybes (Mato 6:22–24).

 Pasišovęs atkeršyti Elijui, Ahazijas jo suimti pasiuntė penkiasdešimtininką su penkiasdešimt karių. Kai jie surado pranašą, „sėdintį ant kalvos viršūnės“, a penkiasdešimtininkas grubiai karaliaus vardu įsakė jam nulipti; tai tikriausiai reiškė, kad jo laukia mirties bausmė. Tik įsivaizduokite: nors žinojo, kad Elijas yra „Dievo vyras“, kareiviai nematė nieko bloga įžūliai jam grasinti. Kaip jie klydo! Elijas atsakė penkiasdešimtininkui: „Jeigu aš Dievo vyras, tenužengia ugnis iš dangaus ir tesuryja tave ir tavo penkiasdešimtinę.“ Dievas nedelsė! „Ugnis nužengė iš dangaus ir surijo jį drauge su jo penkiasdešimtine“ (2 Karalių 1:9, 10). Tragiškas tų karių galas neabejotinai primena, kad Jehova nežiūri pro pirštus, kai žmonės jo tarnus niekina ar nepagarbiai su jais elgiasi (1 Metraščių 16:21, 22).

 Ahazijas pasiuntė kitą penkiasdešimtininką su penkiasdešimt karių. Šis vadas elgėsi dar atsainiau negu pirmasis. Jis nieko nepasimokė iš 51 vyro žūties, nors ant kalno šlaito tikriausiai matė jų pelenus. Be to, ne tik pakartojo įžūlų savo pirmtako įsakymą Elijui „nulipk“, bet ir pridūrė „tuojau pat“! Kaip kvaila! Jis lygiai taip pat su savo kariais neteko gyvybės. O visų kvailiausiai elgėsi karalius. Nė nesusimąstęs pasiuntė trečią būrį. Laimei, šis penkiasdešimtininkas buvo išmintingas žmogus – nuolankiai kreipėsi į Eliją ir maldavo pasigailėti jo ir su juo atėjusių karių. Elijas, Dievo vyras, atsakydamas jam, be abejo, atspindėjo Jehovos gailestingumą. Jehovos angelas paragino Eliją eiti su tais kareiviais. Pranašas pakluso ir nuėjęs pas nedorąjį karalių pakartojo Jehovos nuosprendį. Dievo žodžiai išsipildė – Ahazijas mirė. Jo karaliavimas truko vos dvejus metus (2 Karalių 1:11–17).

 Kaip Elijas ištvėrė susidūręs su aplinkinių užsispyrimu ir maištingumu? Šis klausimas aktualus ir šiandien. Gal kada jums buvo skaudu, kai brangus žmogus, užuot įsiklausęs į protingą patarimą, sąmoningai darė tai, kas jam žalinga? Kas padėtų ištverti tokiose nuviliančiose situacijose? Kai ką galime nuspėti iš to, kad kareiviai Eliją surado ant kalno. Tiksliai nežinome, kodėl Elijas ten buvo, tačiau, suprantama, toje nuošalioje vietoje jis galėjo netrukdomas artintis prie savo mylimo Dievo (Jokūbo 5:16–18). Ir mes turėtume reguliariai atrasti laiko vienumoje pabendrauti su Jehova, išsakyti visus savo vargus bei rūpesčius. Tada mums bus lengviau ištverti matant lengvabūdišką ir pražūtingą aplinkinių elgesį.

 Atėjo laikas Elijui perleisti savo pareigas. Ką jis darė? Eidamas su Eliziejumi iš Gilgalo miesto Elijas paragino šį pasilikti, o pats sakė eisiąs į Betelį, už maždaug 11 kilometrų. „Kaip gyvas Viešpats ir kaip gyvas tu, – atsakė Eliziejus, – nepaliksiu tavęs.“ Kai jiedu atkeliavo į Betelį, Elijas pasakė, kad jis vienas vyks į Jerichą, esantį už kokių 22 kilometrų. Eliziejaus atsakymas buvo tvirtas kaip ir pirma. Tas pats pasikartojo trečią sykį Jeriche. Ir vėl jaunasis vyras jokiu būdu nenorėjo palikti Elijo. Tad abu traukė toliau iki Jordano upės, apie 8 kilometrus (2 Karalių 2:1–6).

 Eliziejus pasižymėjo labai svarbia savybe – ištikima meile. Tokią pat meilę, kuriai būdingas itin stiprus prisirišimas, rodė ir Rūta Noomei (Rūtos 1:15, 16). Šios savybės šiandien kaip niekad reikia visiems Dievo tarnams. Ar jos svarbą suvokiame taip aiškiai kaip Eliziejus?

 Jaunojo draugo parodyta ištikima meilė Eliją, be abejo, padrąsino. Už tai Eliziejus buvo apdovanotas – išvydo paskutinį Elijo stebuklą. Prie Jordano upės, kuri vietomis yra gili ir srauni, Elijas paėmęs savo apsiaustą sudavė juo per vandenį. Vanduo persiskyrė! Šį stebuklą taip pat stebėjo „penkiasdešimt vyrų iš pranašų mokinių“, kurie tikriausiai buvo mokomi rūpintis tyru Dievo garbinimu tame krašte (2 Karalių 2:7, 8). Tam mokymui turbūt vadovavo Elijas. Buvo laikas, kai jis manė likęs vienintelis Dievui ištikimas vyras Izraelyje (1 Karalių 19:10). Jehova palaimino Eliją už ištvermę – jis matė, kaip smarkiai išaugo Dievo garbintojų gretos.

 Jiems perėjus Jordaną, Elijas tarė Eliziejui: „Sakyk, ką galiu tau padaryti, kol nesu nuo tavęs paimtas.“ Elijas žinojo, kad netrukus jie turės išsiskirti. Jis nepavydėjo savo draugui atsakingų pareigų, kurios jam bus patikėtos. Priešingai, norėjo Eliziejui kuo galėdamas padėti. Šis pageidavo vieno dalyko: „Prašyčiau leisti man paveldėti tavo dvasios dvigubai“ (2 Karalių 2:9). Tai nereiškia, kad Eliziejus troško dvigubai daugiau šventosios dvasios, negu Elijas buvo gavęs. Jis prašė tokio paveldo, kokį gaudavo pirmagimis sūnus, kuriam pagal įstatymą tekdavo didžiausia, arba dviguba, dalis kartu su naujomis, šeimos galvos, pareigomis (Pakartoto Įstatymo 21:17). Eliziejus, dvasine prasme Elijo įpėdinis, troško būti kaip Elijas drąsus, kad galėtų atlikti savo darbą.

 Elijas pasielgė nuolankiai – nuspręsti paliko Jehovai. Jei Jehova leis Eliziejui matyti, kaip Elijas nuo jo paimamas, vadinasi, prašymas bus patenkintas. Šiems dviem geriems draugams „einant toliau ir besikalbant“, įvyko kai kas nepaprasta (2 Karalių 2:10, 11).

 Toli danguje suspindo keista pašvaistė, ji vis artėjo. Su viesulo švilpesiu link jų atskriejo kažkoks švytintis daiktas ir juodu perskyrė – matyt, iš nuostabos žvelgdami aukštyn jie nejučiomis vienas nuo kito atsitraukė. Tai buvo vežimas, šviečiantis tarsi liepsna. Elijas suprato, jog atėjo metas jam iškeliauti. Ar jis įlipo į vežimą, Biblijoje nepasakyta. Kad ir kaip būtų, Elijas pasijuto viesulo pakeliamas ir nešamas aukštyn.

 Eliziejus žiūrėjo apstulbęs. Kadangi pamatė šį stebuklą, suprato, kad Jehova suteiks jam Elijo drąsos dvigubą dalį. Tačiau džiaugsmą temdė liūdesys. Jis nežinojo, kur iškeliavo jo senas draugas, ir tikriausiai nesitikėjo Eliją kada nors vėl pamatyti. Eliziejus sušuko: „Mano tėve, mano tėve! Izraelio kovos vežimai ir jo raiteliai!“ Mylimam mokytojui išnykstant tolumoje, Eliziejus iš sielvarto persiplėšė drabužius (2 Karalių 2:12).

 Ar kildamas į dangų Elijas girdėjo nevilties apimto draugo šūksnį, o galbūt net pats nubraukė ašarą? Šiaip ar taip, jis žinojo, kad šis draugas jam buvo didelė pagalba sunkiomis akimirkomis. Sekdami Elijo pavyzdžiu ieškokime draugų, kurie myli Dievą ir stengiasi vykdyti jo valią.

 Kur Elijas buvo nuskraidintas? Kai kurios religijos moko, jog jis nukeliavo į dangų pas Dievą. Tačiau tai neįmanoma. Po daugelio šimtmečių Jėzus Kristus pasakė, kad iki jo dienų joks žmogus nėra pakilęs į dangų (Jono 3:13). Taigi skaitydami, kad „Elijas pakilo viesulu į dangų“, turėtume išsiaiškinti, į kokį dangų (2 Karalių 2:11). Biblijoje žodis „dangus“ reiškia ne tik dvasinę sritį, kur gyvena Dievas, bet ir žemės atmosferą, kurioje susidaro debesys, skraido paukščiai (Psalmyno 147:8). Būtent į tą dangų – virš žemės matomą skliauto pavidalo erdvę – pakilo Elijas. Ir kas tada?

 Jehova tiesiog perkėlė savo brangų pranašą į kitą vietą, šįkart į kaimyninę Judo karalystę. Iš Biblijos sužinome, kad po septynerių ar daugiau metų jis tebesidarbavo ten. Tuo metu Judą valdė nedoras karalius Jehoramas, vedęs Ahabo ir Jezabelės dukterį, todėl jų bloga įtaka krašte vis dar buvo jaučiama. Jehova nurodė Elijui parašyti Jehoramui laišką ir šitaip paskelbti jam nuosprendį. Kaip ir pranašauta, Jehoramas mirė baisia mirtimi. Dar baisiau, kad niekas dėl to nesielvartavo (2 Metraščių 21:12–20).

 Visai kitaip buvo su Eliju. Nežinome, kada ir kaip jis mirė, bet tikrai ne taip, kaip Jehoramas, kurio niekas negailėjo. Elijo ilgėjosi jo draugas Eliziejus ir kiti Dievui ištikimi pranašai. Pats Jehova labai vertino Eliją net po maždaug 1000 metų; tai suprantame iš apaštalams parodyto atsimainymo regėjimo, kuriame jie matė ir šį pranašą (Mato 17:1–9). Gal norėtumėte išsiugdyti tokį kaip Elijo tikėjimą, kuris padeda ištverti sunkumus? Jei taip, draugaukite su tais, kurie myli Dievą, labiausiai gyvenime vertinkite dvasinius dalykus ir dažnai išliekite širdį maldoje. Tegul ir jus Jehovos meilė lydi amžinai!