Braukdama ašaras Marija Magdalietė žvelgia į dangų. Jėzus – jos brangus Mokytojas – prikaltas prie kančių stulpo. Pavasaris, maždaug vidurdienis, „bet visą kraštą apgaubė tamsa“ (Luko 23:44, 45). Marija drabužiu apsisiaučia pečius ir prieina arčiau prie kitų moterų. Įprastas saulės užtemimas trunka vos keletą minučių, tačiau šįkart tamsa tvyro jau tris valandas. Marija ir kiti, stovintys netoli Jėzaus, galbūt girdi naktinių gyvūnų balsus, kurių dieną paprastai neišgirsi. Kai kurie čia esantys labai išsigąsta ir sako: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus“ (Mato 27:54). Jėzaus mokiniai ir kiti galbūt pagalvoja: pats Jehova sielvartauja ir pyksta, kad žmonės taip žiauriai pasielgė su jo Sūnumi.

 Marijai Magdalietei be galo sunku matyti, kas vyksta, bet ji nenori pasišalinti (Jono 19:25, 26). Jėzus kenčia neįsivaizduojamą skausmą. Be to, reikia guosti ir palaikyti jo motiną.

 Marija labai dėkinga Jėzui už visa, ką jis dėl jos padarė. Kadaise ji buvo palūžusi, paniekinta moteris, bet Jėzaus dėka viskas pasikeitė. Marija atgavo orumą, surado gyvenimo prasmę, išsiugdė tvirtą tikėjimą. Kaip jai tai pavyko? Ir ko mes galime iš jos pasimokyti?

 Biblijoje pažintis su Marija Magdaliete prasideda nuo pasakojimo apie jai padarytą gerą darbą – Jėzus išvadavo Mariją iš košmariškos vergijos. Anais laikais demonai veikė labai aktyviai, į kai kuriuos žmones net įsikūnydavo ir jais manipuliuodavo. Kaip demonai veikė Mariją Magdalietę, nežinome, aišku tik tiek, kad ją buvo užvaldę septyni pikti, negailestingi kankintojai. Ir Jėzus Kristus juos visus išvarė! (Luko 8:2)

 Pagaliau išlaisvinta Marija pajuto neapsakomą palengvėjimą, jai atsivėrė naujas gyvenimas. Kaip ši moteris galėjo parodyti dėkingumą? Tapo ištikima Jėzaus sekėja. Be to, matė, kad Jėzui ir jo apaštalams reikia maisto, drabužių, nakvynės. Jie nebuvo turtingi, tuo metu visą savo laiką skyrė gerosios naujienos skelbimui ir mokinių ruošimui, todėl juos reikėjo šelpti.

 Marija ir daug kitų moterų noriai jiems padėjo. Tos moterys „patarnavo jiems ir rėmė savo turtu“ (Luko 8:1, 3). Kai kurios iš jų galbūt gyveno pasiturinčiai. Biblijoje nerašoma, ar jos ruošė valgį, skalbė drabužius, ar rūpinosi, kad einant iš kaimo į kaimą būtų kur apsistoti. Šiaip ar taip, jos mielai pagelbėjo tiems evangelizuotojams, kurių, matyt, buvo apie dvidešimt. Šių moterų padedami Jėzus ir apaštalai visą dėmesį skyrė liudijimo veiklai. Marija suprato, kad niekada neatsimokės Jėzui už jo pagalbą, bet jai buvo malonu daryti, ką galėjo.

 Šiandien daugelis menkina tuos, kas nuolankiai darbuojasi kitų labui. Tačiau Dievas žiūri kitaip. Jam buvo gera matyti, kaip Marija aukojasi ir labai stengiasi paremti Jėzų ir apaštalus. Šiais laikais daug ištikimų krikščionių irgi aukojasi dėl kitų. Kartais daug reiškia kokia nedidelė paslauga ar tiesiog malonus žodis. Jehova tokias aukas vertina (Patarlių 19:17; Hebrajams 13:16).

 Marija Magdalietė buvo viena iš daugelio moterų, 33 m. e. m. lydėjusių Jėzų į Paschos šventę Jeruzalėje (Mato 27:55, 56). Sužinojusi, kad Jėzus suimtas ir visą naktį buvo tardomas, ji, be abejo, jaučiasi labai sunerimusi. Be to, viskas eina tik blogyn. Galiausiai Romos vietininkas Poncijus Pilotas, pasidavęs žydų religinių vadovų ir minios spaudimui, nuteisia Jėzų žiauriai mirčiai ant stulpo. Marija tikriausiai mato, kaip jos Mokytojas, pasruvęs krauju, išsekęs, sunkiai neša gatvėmis ilgą savo kančių stulpą (Jono 19:6, 12, 15–17).

 Kai vidurdienį netikėtai viską apgaubia tamsa, Marija Magdalietė ir kitos moterys stovi „prie stulpo, ant kurio Jėzus buvo prikaltas“ (Jono 19:25). Marija, likusi ten iki pat pabaigos, mato, kaip Jėzus paveda mylimam apaštalui Jonui rūpintis jo motina. Ji girdi, kaip Jėzus, apimtas didelio skausmo, šaukiasi Tėvo. Girdi ir paskutinius pergalingus jo žodžius: „Atlikta!“ Mariją apima sielvartas. Vis dėlto po Jėzaus mirties ji tebėra ten. Vėliau Marija lieka prie naujo kapo, kuriame vienas turtingas žmogus, Juozapas iš Arimatėjos, paguldė Jėzaus kūną (Jono 19:30; Mato 27:45, 46, 57–61).

 Iš Marijos pavyzdžio mokomės, ką turėtume daryti, kai bendratikiai patiria sunkių išbandymų. Galbūt mes negalime jų apsaugoti nuo nelaimės, numalšinti skausmo. Tačiau galime užjausti, padrąsinti. Sunkiu metu kartais užtenka tiesiog būti šalia. Palaikydami draugą nelaimėje, rodome jam ištikimybę ir galime jį labai paguosti (Patarlių 17:17).

 Kai Jėzaus kūną paguldė į kapą, Marija buvo viena iš moterų, nusipirkusių kvepalų jo kūnui patepti (Morkaus 16:1, 2; Luko 23:54–56). Šabui pasibaigus, ji atsikelia anksti ryte. Įsivaizduokite, kaip Marija, dar gerai neprašvitus, su kitomis moterimis eina tamsiomis gatvėmis prie Jėzaus kapo. Pakeliui jos svarsto, kaip nuris nuo kapo angos sunkų akmenį (Mato 28:1; Morkaus 16:1–3). Vis dėlto atgal negrįžta. Tikėjimas jas skatina daryti, ką gali, o visa kita palikti Jehovos valiai.

 Moterims artinantis prie kapo, Marija tikriausiai yra visų priešakyje. Staiga ji sustoja sukrėsta – akmuo nuristas, o kapas tuščias! Marija skuba viską pranešti Petrui ir Jonui. Tik įsivaizduokite, kaip Marija, vos atgaudama kvapą, sako: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir nežinome, kur jį padėjo.“ Petras su Jonu bėga prie kapo pažiūrėti, ar jis tikrai tuščias, paskui grįžta į namus (Jono 20:1–10). a

 Grįžusi prie tuščio kapo Marija ankstyvo ryto tyloje stovi čia viena, mąsto apie tai, kas įvyko, ir negali sulaikyti ašarų. Norėdama įsitikinti, kad Viešpaties tikrai nebėra, ji dar kartą pažvelgia į kapo vidų ir apstulbsta. Ten sėdi du baltais drabužiais vilkintys angelai. „Ko verki?“ – klausia jie. Sutrikusi ji pakartoja, ką jau buvo sakiusi apaštalams: „Paėmė mano Viešpatį ir aš nežinau, kur jį padėjo“ (Jono 20:11–13).

 Marija atsigręžia ir pamato jai už nugaros stovintį vyrą. Kadangi jo neatpažįsta, pamano, jog tai sodininkas, prižiūrintis šią vietą. Vyras jos maloniai paklausia: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Marija atsako: „Gerbiamasis, jei tu jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai, ir aš jį pasiimsiu“ (Jono 20:14, 15). Pamąstykite apie jos žodžius. Ar ta moteris būtų pajėgusi viena pati pakelti ir išnešti jauno ir stipraus vyro kūną? Marija apie tai net nesusimąsto. Ji žino viena – privalo daryti, ką gali.

 Kai labai sielvartaujame ar susiduriame su, regis, nepakeliamais sunkumais, sekime Marijos Magdalietės pavyzdžiu. Nesusitelkime vien į savo silpnumą, ribotumus, neleiskime baimei ir nežinomybei mūsų paralyžiuoti. Jei darome, kas mums įmanoma, o visa kita patikime Dievui, nuveiksime daugiau, nei įsivaizduojame (2 Korintiečiams 12:10; Filipiečiams 4:13). Svarbiausia, džiuginsime Jehovą. Marija taip ir darė, ir jis atlygino jai pačiu neįprasčiausiu būdu.

 Prieš Mariją stovintis vyras – ne sodininkas. Anksčiau jis buvo stalius, Mokytojas. Tai – Marijos mylimas Viešpats, bet ji jo neatpažįsta ir jau nori nuo jo nusigręžti. Marija nė nepagalvoja, kad Jėzus prikeltas ir dabar yra galinga dvasinė esybė. Jis prisiėmė žmogišką kūną, bet ne tokį, koks buvo paaukotas. Vėliau Jėzus dar ne kartą pasirodė savo mokiniams, bet šie dažniausiai jo nepažindavo, nors puikiai jį pažinojo (Luko 24:13–16; Jono 21:4).

 Kaip Jėzus padeda Marijai jį atpažinti? Ištardamas vienintelį žodį: „Marija!“ Ji atsigręžia ir sušunka hebrajiškai „Rabuni̇̀!“ Šiuo žodžiu moteris, be abejo, į Jėzų anksčiau kreipėsi daugybę kartų. Tai buvo jos brangus Mokytojas. Ją apima neapsakomas džiaugsmas. Marija nenori leisti jam eiti (Jono 20:16).

 Jėzus žino, ką ji mąsto. „Nelaikyk manęs“, – sako jis. Tuos žodžius jis tikriausiai ištaria maloniai, gal su šilta šypsena. Jėzus švelniai išsilaisvina iš jos rankų ir nuramina ją tokiais žodžiais: „Aš dar nenuėjau pas Tėvą.“ Jėzui dar ne laikas pakilti į dangų. Jis dar turi kai ką nuveikti žemėje ir nori, kad Marija jam padėtų. Marija, žinoma, atidžiai klausosi. „Eik pas mano brolius, – taria Jėzus, – ir pasakyk jiems: ‘Aš einu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’“ (Jono 20:16, 17).

 Štai kokią užduotį Viešpats jai patiki! Marija viena pirmųjų pamatė prikeltą Jėzų, o dabar tą nepaprastą naujieną turi pranešti ir kitiems. Su kokiu džiaugsmu ir užsidegimu ji ieško mokinių! Įsivaizduokite, kaip ji, vos atgaudama kvapą, taria žodžius, kurie dar ilgai išlieka jos ir kitų atmintyje: „Mačiau Viešpatį!“ Marija susijaudinusi berte išberia visa, ką Jėzus buvo jai sakęs (Jono 20:18). Jos pasakojimas papildo tai, ką mokiniai jau buvo girdėję iš kitų moterų, grįžusių nuo tuščio Jėzaus kapo (Luko 24:1–3, 10).

 Kaip vyrai į tai reaguoja? Iš pradžių gana abejingai. Biblijoje skaitome: „Jiems tie pasakojimai atrodė lyg kokie kliedesiai, ir jie moterimis netikėjo“ (Luko 24:11). Šie vyrai, nors ir nežiūrėjo į moteris iš aukšto, augo visuomenėje, kur buvo įprasta jomis nepasitikėti; pagal rabinų tradiciją moteris negalėdavo liudyti teisme. Matyt, apaštalams jų kultūra darė didesnę įtaką, nei jie suvokė. Bet Jėzus ir jo Tėvas tokios išankstinės nuostatos neturi. Kokią garbę jie suteikė šiai dievobaimingai moteriai!

 Marija tikriausiai neužsigauna dėl tokios vyrų reakcijos. Ji žino, kad Mokytojas ja pasitiki ir jai to užtenka. Visiems, kas seka Jėzų, taip pat patikėta skleisti žinią, Biblijoje vadinamą „gerąja naujiena apie Dievo Karalystę“ (Luko 8:1). Jėzus nežadėjo, kad kiekvienas tikės jo sekėjais ir vertins jų darbą. Anot jo, bus priešingai (Jono 15:20, 21). Todėl krikščionims verta prisiminti Mariją Magdalietę. Šios moters džiaugsmo nepajėgė prislopinti net skeptiškas bendratikių požiūris į jos skelbiamą žinią apie prikeltą Jėzų.

 Vėliau Jėzus pasirodo apaštalams, paskui vis didesniam skaičiui savo sekėjų. Vienu atveju jis pasirodė daugiau kaip 500 savo mokinių (1 Korintiečiams 15:3–8). Po kiekvieno Jėzaus pasirodymo Marijos tikėjimas vis stiprėja, nesvarbu, ar tai matė savo akimis, ar girdėjo pasakojant. Galbūt Marija Magdalietė buvo viena iš moterų tarp susirinkusiųjų Jeruzalėje Penkiasdešimtinių dieną, kai ant Jėzaus sekėjų buvo išlieta šventoji dvasia (Apaštalų darbų 1:14, 15; 2:1–4).

 Šiaip ar taip, galime nė kiek neabejoti, kad Marija Magdalietė iki galo liko tvirto tikėjimo. Stenkimės ir mes sekti jos pavyzdžiu: rodykime dėkingumą už visa, ką Jėzus dėl mūsų yra padaręs, ir Dievo padedami nuolankiai tarnaukime kitiems.