1 Tesalonikiečiams 2:1–20
2 Jūs juk patys žinote, broliai, kad mūsų apsilankymas pas jus nebuvo tuščias.
2 Kaip žinote, prieš tai nukentėję ir patyrę patyčių Filipuose, mes savo Dievo padedami įsidrąsinome kalbėti jums apie Dievo gerąją naujieną nepaisydami didelio priešiškumo.
3 Juk mūsų raginimas kyla ne iš paklydimo ar iš netyrų paskatų ir nėra su apgaule,
4 bet, kadangi esame Dievo pripažinti tinkami, kad mums būtų patikėta geroji naujiena, todėl ir kalbame stengdamiesi įtikti ne žmonėms, o Dievui, kuris tiria mūsų širdis.
5 Jūs gi žinote, kad mes niekuomet nesigriebėme pataikūniškos kalbos ir neapsimetinėjome, lyg būtume norėję paslėpti gobšumą, — Dievas liudytojas!
6 Ir neieškojome šlovės iš žmonių — nei iš jūsų, nei iš kitų, — nors kaip Kristaus apaštalai galėjome būti jums apsunkinimu.
7 Atvirkščiai, tapome švelnūs tarp jūsų tarsi žindanti motina, globojanti savo vaikus.
8 Taigi, puoselėdami jums švelnius jausmus, buvome pasirengę mielai pasidalyti su jumis ne tik Dievo gerąja naujiena, bet ir savo sielomis, nes jus pamilome.
9 Jūs, broliai, prisimenate mūsų triūsą ir vargą: dirbdami naktį ir dieną, kad neapsunkintume kurio nors iš jūsų, skelbėme jums Dievo gerąją naujieną.
10 Jūs ir Dievas esate liudytojai, kaip ištikimai, teisingai ir nepriekaištingai elgėmės su jumis, tikinčiaisiais.
11 Žinote, jog kiekvieną iš jūsų kaip tėvas savo vaikus raginome, guodėme ir kiekvienam liudijome,
12 kad elgtumėtės vertai Dievo, kviečiančio jus į savo karalystę ir šlovę.
13 Todėl ir mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, gavę Dievo žodį, kurį iš mūsų išgirdote, priėmėte jį ne kaip žmonių žodį, bet kaip tokį, koks jis iš tikro yra, — kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikinčiuosiuose.
14 Juk jūs, broliai, pasekėte pavyzdžiu Judėjoje esančių Dievo bendruomenių Kristuje Jėzuje, mat kentėjote nuo savo kraštiečių tą patį, ką ir jos kenčia nuo žydų.
15 Jie nužudė netgi Viešpatį Jėzų ir pranašus, taip pat persekiojo mus. Jie nepatinka Dievui ir eina prieš visus žmones,
16 nes kliudo mums kalbėti kitataučiams tai, kas šiuos gali išgelbėti. Šitaip jie nuolatos pildo savo nuodėmių saiką. Bet pagaliau jo rūstybė yra juos užklupusi.
17 O mes, broliai, kai buvome trumpam laikui atskirti nuo jūsų — kūnu, ne širdimi, — didelio troškimo vedami itin stengėmės pamatyti jūsų veidus.
18 Todėl norėjome pas jus atvykti; taip, aš, Paulius, mėginau ir vieną, ir kitą kartą, tik Šėtonas užkirto mums kelią.
19 Kas gi bus mūsų viltis, džiaugsmas ar pasididžiavimo vainikas mūsų Viešpaties Jėzaus akivaizdoje, kai jis bus čia*, — argi ne jūs?
20 Juk jūs esate mūsų šlovė ir džiaugsmas.
Išnašos
^ Žodžiais „bus čia“ verčiamas graikiškas daiktavardis parousia (parùzija). Žr. 5 priedą.
