1 Jono 3:1–24
3 Pažiūrėkite, kokia meile Tėvas yra mus apdovanojęs: mes vadinami Dievo vaikais, ir tokie esame! Pasaulis mūsų todėl nepažįsta, kad jo nėra pažinęs.
2 Mylimieji, dabar esame Dievo vaikai, bet dar nėra atskleista, kokie būsime. Tik žinome, kad jam pasirodžius būsime panašūs į jį, mat jį regėsime tokį, koks jis yra.
3 Ir kiekvienas, turintis jame* šitokią viltį, daro save tyrą, kaip ir jis yra tyras.
4 Kiekvienas, kas nesiliauja daręs nuodėmę, niekina įstatymą, taigi nuodėmė — įstatymo niekinimas.
5 Jūs taip pat žinote, jog jis pasirodė, kad pašalintų mūsų nuodėmes, ir jame nuodėmės nėra.
6 Nė vienas, pasiliekantis jame, nevaikšto nuodėmėje; nė vienas, kas vaikšto nuodėmėje, nėra jo nei matęs, nei pažinęs.
7 Vaikeliai, tegul niekas jūsų nesuklaidina. Kas vaikšto teisume, yra teisus, kaip ir jis yra teisus.
8 Kas vaikšto nuodėmėje, yra iš Velnio, nes Velnias yra paskendęs nuodėmėje nuo pat pradžios. Tam Dievo Sūnus ir pasirodė, — kad Velnio darbus sugriautų.
9 Nė vienas, kas gimęs iš Dievo, nevaikšto nuodėmėje, nes jame pasilieka Jo sėkla; jis ir negali nuodėmiauti, nes yra gimęs iš Dievo.
10 Štai iš ko aišku, kurie yra Dievo vaikai, o kurie — Velnio vaikai: nė vienas, kas nevaikšto teisume, nėra iš Dievo, taip pat tas, kuris savo brolio nemyli.
11 Štai žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: turime vienas kitą mylėti.
12 Ne kaip Kainas, kuris buvo iš piktojo ir užmušė savo brolį. O kodėl užmušė? Kadangi paties darbai buvo pikti, o brolio — teisūs.
13 Nesistebėkite, broliai, kad pasaulis jūsų nekenčia.
14 Mes žinome, jog iš mirties esame perėję į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli, pasilieka mirtyje.
15 Kiekvienas, kas nekenčia savo brolio, yra žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžino gyvenimo, jame pasiliekančio.
16 Iš to pažinome meilę, — kad jis paguldė už mus savo sielą. Ir mes privalome savo sielą už brolius guldyti.
17 Jeigu kas nors, turintis šio pasaulio išteklių, matydamas savo brolį stokojant užrakintų jam savo širdį, kaipgi jame pasiliks Dievo meilė?
18 Vaikeliai, ne žodžiu ar liežuviu mylėkime, o darbu ir tiesa.
19 Iš to pažinsime, jog esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje įtikinsime savo širdį,
20 kad ir dėl ko mūsų širdis mus smerktų, nes Dievas didesnis už mūsų širdį ir žino viską.
21 Mylimieji, jeigu širdis mūsų nesmerkia, turime drąsos kalbėti Dievo akivaizdoje.
22 Ir gauname iš jo, ko tik prašome, nes laikomės jo įsakymų ir darome, kas patinka jo akims.
23 Štai koks yra jo įsakymas: kad mes tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vienas kitą, kaip šis mums įsakė.
24 Be to, kas laikosi jo įsakymų, tas pasilieka jame, ir jis — tame. O kad jis pasilieka mumyse, štai iš ko žinome: iš dvasios, kurią jis mums davė.
Išnašos
^ Arba „savyje“.
