2 Korintiečiams 6:1–18
6 Su juo bendradarbiaudami, jus taip pat prašome: neimkite Dievo malonės tuščiai.
2 Jis juk sako: „Palankumo metu tave išklausiau, išgelbėjimo dieną tau padėjau.“ Štai dabar ypatingo palankumo metas! Štai dabar išgelbėjimo diena!
3 Mes niekuo neduodame dingsties suklupti, kad mūsų tarnystės nebūtų dėl ko peikti,
4 bet viskuo pasirodome esą Dievo tarnai: didelėje ištvermėje, suspaudimuose, nepritekliuose, sunkumuose,
5 mušimuose, kalinimuose, neramumuose, plušėjimuose, bemiegėse naktyse, alkanavimuose;
6 tyrumu, pažinimu, kantrumu, maloningumu, šventąja dvasia, neveidmainiška meile,
7 teisinga kalba, Dievo galybe; teisumo ginklais dešinėje ir kairėje rankoje,
8 šlovinami ir žeminami, peikiami ir giriami; kaip apgavikai, vis dėlto tiesakalbiai,
9 kaip nežinomi, vis dėlto gerai žinomi, kaip verti mirties, vis dėlto štai gyvi, kaip baudžiami, vis dėlto nenužudomi,
10 kaip liūdintys, bet visuomet džiugūs, kaip vargšai, bet praturtinantys daugelį, kaip neturintys nieko, vis dėlto valdantys viską.
11 Mūsų lūpos atvirai jums prabilo, korintiečiai, mūsų širdis plačiai atsivėrusi.
12 Jums mumyse nėra per ankšta — ankšta jūsų širdyse.
13 Tad atmokėkite tuo pačiu — kalbu kaip savo vaikams, — atverkite plačiai ir savo širdis.
14 Neįsikinkykite į nelygų jungą su netikinčiais. Kas gi sieja teisumą su savivale? Arba ką bendra šviesa turi su tamsa?
15 Kokia gali būti darna tarp Kristaus ir Beliaro? Arba kokia dalis tikinčio su netikinčiu?
16 Ir kas gi vienija Dievo šventyklą su stabais? Juk mes esame gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievas pasakė: „Aš gyvensiu tarp jų, vaikščiosiu tarp jų ir būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.“
17 „‘Tad išeikite iš jų ir atsiskirkite, — sako Jehova, — ir nebelieskite to, kas netyra’“; „‘ir aš jus priimsiu’.“
18 „‘Ir būsiu jums tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys’, — sako Jehova, Visagalis.“
