Jono 10:1–42
10 „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas eina į avių aptvarą ne pro vartus, o lipa per kur kitur, tas vagis ir plėšikas.
2 Kas įeina pro vartus, tas yra avių ganytojas.
3 Vartų sargas jam atidaro, ir avys jo balso klauso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išveda.
4 Visas savąsias išsivaręs, eina pirma jų; avys seka jam iš paskos, nes pažįsta jo balsą.
5 Paskui svetimą jos tikrai neseks, bet bėgs nuo jo, nes nepažįsta svetimųjų balso.“
6 Jėzus pasakė jiems šį palyginimą, tačiau jie nesuprato, ką tie žodžiai reiškia.
7 Tad Jėzus dar kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš esu avių vartai.
8 Visi, kurie atėjo taikydamiesi į mano vietą, yra vagys ir plėšikai, ir avys jų neklausė.
9 Aš esu vartai. Kas įeina pro mane, bus išgelbėtas. Jis įeis, išeis ir ras ganyklą.
10 Vagis ateina tik vogti, pjauti ir naikinti. Aš atėjau, kad jos turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.
11 Aš esu gerasis ganytojas. Gerasis ganytojas guldo už avis savo sielą.
12 Samdinys, kuris išties nėra ganytojas ir kuriam avys nėra savos, pamatęs besiartinantį vilką palieka avis ir pabėga; tada vilkas griebia avis, jas išvaiko.
13 Anas mat yra tik samdinys ir avys jam nerūpi.
14 Aš — gerasis ganytojas. Aš pažįstu savąsias ir manosios pažįsta mane,
15 kaip Tėvas pažįsta mane ir aš pažįstu Tėvą. Už avis guldau savo sielą.
16 Turiu ir kitų avių, — jos ne iš šito aptvaro. Ir jas turiu atvesti. Jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.
17 Tėvas mane myli, nes aš guldau savo sielą, kad ją atgaučiau.
18 Niekas iš manęs jos neatėmė, — atiduodu ją pats. Turiu valdžią ją atiduoti, turiu valdžią ją ir atgauti. Tokį įsakymą gavau iš savo Tėvo.“
19 Dėl šių žodžių žydai vėl pasidalijo.
20 Daugelis kalbėjo: „Jis demono apsėstas ir pamišęs. Kam jo klausotės?“
21 Kiti sakė: „Tai ne apsėstojo žodžiai. Argi demonas galėtų atverti akliesiems akis?“
22 Tuo metu Jeruzalėje vyko pašventinimo iškilmės*. Buvo žiema.
23 Jėzus vaikštinėjo šventykloje, Saliamono kolonadoje.
24 Žydai jį apspito ir ėmė klausinėti: „Kiek ilgai laikysi mūsų sielas nežinioje? Jeigu esi Kristus, pasakyk mums tai atvirai.“
25 Jėzus jiems atsakė: „Aš sakiau jums, bet jūs netikite. Darbai, kuriuos darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane.
26 Bet jūs netikite, nes nesate manosios avys.
27 Manosios avys klauso mano balso. Aš jas pažįstu ir jos seka paskui mane.
28 Aš duodu joms amžiną gyvenimą ir jos tikrai nepražus per amžius, niekas neišplėš jų man iš rankos.
29 Ką mano Tėvas man davė, yra daugiau už viską, ir niekas negali to išplėšti Tėvui iš rankos.
30 Aš ir Tėvas esame viena.“
31 Žydai vėl griebėsi akmenų, norėdami jį užmėtyti.
32 Jėzus jų paklausė: „Tėvo valia parodžiau jums daug gerų darbų. Už kurį iš tų darbų dabar mane užmėtysite?“
33 Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą tave užmėtysime, o už piktžodžiavimą, nes tu, būdamas žmogus, dediesi dievu.“
34 Jėzus atsakė: „Argi jūsų Įstatyme neparašyta: ‘Aš tariau: „Jūs esate dievai“’?
35 Jei dievais pavadino tuos, prieš kuriuos buvo nukreiptas Dievo žodis (o Raštas negali būti atšauktas),
36 kaipgi man, kurį Tėvas pašventino ir siuntė į pasaulį, sakote ‘tu piktžodžiauji’ — sakote dėl to, kad pareiškiau esąs Dievo Sūnus?
37 Jei nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite manimi.
38 Bet jeigu juos darau, tai, nors manimi ir netikite, tikėkite darbais, kad suprastumėte ir žinotumėte, jog Tėvas manyje ir aš Tėve.“
39 Dėl to jie vėl mėgino jį suimti, bet jis ištrūko jiems iš rankų.
40 Jėzus vėl nukeliavo anapus Jordano, į vietą, kur Jonas pirma krikštijo, ir ten pasiliko.
41 Pas jį ėjo daug žmonių. Jie kalbėjo: „Jonas, tiesa, nepadarė nė vieno ženklo, bet visa, ką jis sakė apie šitą žmogų, buvo teisybė.“
42 Ir ten daugelis jį įtikėjo.
Išnašos
^ T. y. Chanuka.
