Jono 11:1–57
11 Sirgo vienas žmogus, Lozorius iš Betanijos — Marijos ir jos sesers Mortos kaimo.
2 Marija — tai toji, kuri patepė Viešpatį kvapiuoju aliejumi ir nušluostė savo plaukais jam kojas. Tai jos brolis Lozorius sirgo.
3 Tad seserys pasiuntė Jėzui žinią: „Viešpatie! Tas, kuris tau brangus, serga.“
4 Tai išgirdęs, Jėzus pasakė: „Ta liga veda ne į mirtį, o į Dievo šlovę, kad per ją būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“
5 Mortą, jos seserį ir Lozorių Jėzus mylėjo.
6 Tačiau, kai išgirdo, kad Lozorius serga, jis dar dvi dienas pasiliko vietovėje, kurioje buvo.
7 Tik tada mokiniams pasakė: „Eikime vėl į Judėją.“
8 Mokiniai jam tarė: „Rabi, judėjai visai neseniai kėsinosi užmėtyti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“
9 Jėzus atsakė: „Argi ne dvylika valandų turi diena? Kas vaikšto dieną, tas neklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą.
10 O kas vaikšto nakčia, suklumpa, nes šviesos jame nėra.“
11 Tai pasakęs, jis pridūrė: „Mūsų draugas Lozorius užmigo, bet aš einu jo pažadinti.“
12 Mokiniai jam pasakė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks.“
13 Jėzus kalbėjo apie Lozoriaus mirtį, o jie manė, kad jis šneka apie miego poilsį.
14 Tada Jėzus pasakė jiems tiesiai: „Lozorius mirė,
15 ir aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, — dėl jūsų, kad dar tvirčiau tikėtumėte. O dabar eime pas jį.“
16 Tada Tomas, kurį vadino Dvyniu, kitiems mokiniams pasakė: „Eime ir mes numirti drauge su juo.“
17 Jėzui atkeliavus, buvo jau keturios dienos, kai Lozorius gulėjo kape.
18 O Betanija buvo netoli Jeruzalės — už kokių penkiolikos stadijų.
19 Todėl daug žydų buvo atėję pas Mortą ir Mariją paguosti jų dėl brolio.
20 Išgirdusi, kad ateina Jėzus, Morta jį pasitiko, o Marija sėdėjo namie.
21 Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.
22 Tačiau vis tiek žinau, kad ko tik Dievą prašysi, Dievas tau duos.“
23 Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels.“
24 Morta atsakė: „Žinau, kad jis prisikels per prisikėlimą paskutiniąją dieną.“
25 Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, atgis.
26 Ir kiekvienas gyvenantis ir mane tikintis nemirs per amžius. Ar tuo tiki?“
27 Ji atsakė jam: „Taip, Viešpatie. Aš esu įtikėjusi, kad tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į pasaulį.“
28 Tai pasakiusi, ji nuėjo, pasišaukė savo seserį Mariją ir slapčiomis pasakė: „Mokytojas yra čia ir kviečia tave.“
29 Kai ši tai išgirdo, skubiai pakilo ir išėjo pas jį.
30 Jėzus dar nebuvo įėjęs į kaimą — jis tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta.
31 Žydai, kurie buvo su Marija namuose ir ją guodė, pamatę ją skubiai pakylant ir išeinant, nusekė iš paskos manydami, kad ji eina prie kapo verkti.
32 Atėjusi, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, Marija puolė jam po kojų ir tarė: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“
33 Matydamas ją verkiančią ir su ja atėjusius žydus verkiančius, Jėzus širdyje* sudejavo, susijaudino;
34 jis paklausė: „Kur jį paguldėte?“ Tie atsakė: „Viešpatie, ateik ir pažiūrėk.“
35 Jėzus apsiašarojo.
36 Žydai ėmė kalbėti: „Štai koks brangus jis jam buvo!“
37 Bet kai kurie iš jų sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“
38 Vėl savyje sudejavęs, Jėzus atėjo prie kapo. Tai buvo ola, užrista akmeniu.
39 Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį.“ Mirusiojo sesuo Morta jam pasakė: „Viešpatie, jau dvokia, juk jau ketvirta diena!“
40 Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau tau: jei tikėsi, išvysi Dievo šlovę?“
41 Taigi jie nurito akmenį. Tada Jėzus pakėlė akis aukštyn ir pasakė: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei.
42 Aš žinojau, kad tu visada mane išklausai. Tačiau pasakiau tai dėl aplink stovinčios minios, kad jie įtikėtų, jog tu mane siuntei.“
43 Tai ištaręs, jis garsiu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“
44 Ir numirėlis išėjo. Jo kojos ir rankos buvo apvyniotos aprišalais, o veidas aprištas skepeta. Jėzus jiems tarė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“
45 Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, jį įtikėjo.
46 Bet kai kurie iš jų nuėjo pas fariziejus ir papasakojo, ką Jėzus padarė.
47 Dėl to aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė sinedrioną ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug ženklų.
48 Jeigu jį taip paliksime, visi jį įtikės. Tada ateis romėnai ir atims mūsų vietą* ir mūsų tautą.“
49 Bet vienas iš jų, Kajafas, tais metais buvęs vyriausiuoju kunigu, jiems pasakė: „Jūs nieko neišmanote
50 ir nė nepagalvojate, kad jums būtų naudingiau, jeigu vienas žmogus mirtų už liaudį, negu kad visa tauta pražūtų.“
51 Bet jis tai pasakė ne iš savęs: būdamas tais metais vyriausiuoju kunigu, išpranašavo, kad Jėzus turės mirti už tautą,
52 ir ne tik už tautą, — taip pat tam, kad suburtų į viena išsklaidytuosius Dievo vaikus.
53 Todėl nuo tos dienos jie buvo susitarę jį nužudyti.
54 Dėl to Jėzus viešai tarp žydų nebevaikščiojo. Jis pasitraukė iš ten į kraštą netoli dykumos, į miestą, vadinamą Efraimu, ir tenai su mokiniais pasiliko.
55 Buvo arti žydų Pascha. Daug krašto žmonių prieš Paschą kilo į Jeruzalę atlikti apsivalymo apeigų.
56 Jie ieškojo Jėzaus, stoviniavo šventykloje ir vienas kitam kalbėjo: „Kaip jums atrodo? Gal jis taip ir neateis į šventę?“
57 Aukštieji kunigai ir fariziejai buvo davę įsakymą, kad jeigu kas sužinotų, kur Jėzus yra, apie tai praneštų, — tam, kad galėtų jį suimti.
