Jono 12:1–50
12 Likus šešioms dienoms iki Paschos, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno Lozorius, Jėzaus prikeltasis iš mirusiųjų.
2 Ten jam suruošė vakarienę. Morta patarnavo, o Lozorius buvo tarp sėdinčių su juo prie stalo.
3 Tada Marija, paėmusi svarą* kvapiojo aliejaus — gryno nardo, labai vertingo, — patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. To aliejaus kvapas pasklido visame name.
4 Bet vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris rengėsi jį išduoti, pasakė:
5 „Kodėl to kvapiojo aliejaus neparduoda už tris šimtus denarų ir neišdalija pinigų vargšams?“
6 Jis tai pasakė ne todėl, kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas pinigų dėžutę, grobstė iš jos įplaukas.
7 Jėzus atsakė: „Palik ją ramybėje, kad ji tai atliktų, artėjant mano laidotuvių dienai.
8 Vargšų jūs visada šalia savęs turite, o mane turėsite ne visada.“
9 Tuo tarpu didelė minia žydų sužinojo, kad jis yra ten, ir atėjo ne vien dėl Jėzaus, bet ir pamatyti Lozoriaus, kurį jis buvo prikėlęs iš mirusiųjų.
10 Tada aukštieji kunigai susitarė nužudyti ir Lozorių,
11 nes daug žydų ėjo tenai dėl jo, ir jie tikėjo Jėzų.
12 Rytojaus dieną gausi į šventę susirinkusiųjų minia išgirdo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę,
13 ir pasiėmę palmių šakų išėjo jo pasitikti. Jie šaukė: „Gelbėk, meldžiame!* Palaimintas ateinantis Jehovos vardu — Izraelio karalius!“
14 Jėzus, susiradęs asilėlį, užsėdo ant jo, kaip parašyta:
15 „Nebijok, Siono dukra! Štai atjoja tavo karalius, sėdėdamas ant asilės jauniklio.“
16 Iš pradžių jo mokiniai viso to nesuprato. Bet kai Jėzus buvo pašlovintas, jie prisiminė, kad tai buvo apie jį parašyta ir kad tai jam buvo padarę.
17 Liudijo dar ir žmonės, buvę su juo tuo metu, kai jis pašaukė iš kapo Lozorių ir prikėlė jį iš mirusiųjų.
18 Dėl to minia ir išėjo Jėzaus pasitikti, kad išgirdo jį padarius šitą ženklą.
19 O fariziejai tarpusavyje kalbėjo: „Matote, jūs nieko negalite padaryti. Pažiūrėkite! Visas pasaulis nuėjo paskui jį!“
20 Tarp atėjusių per šventę pagarbinti buvo ir graikų.
21 Jie priėjo prie Pilypo, kuris buvo iš Galilėjos Betsaidos, ir ėmė jį prašyti: „Gerbiamasis, mes norime pamatyti Jėzų.“
22 Pilypas nuėjęs pasakė apie tai Andriejui. Tada Andriejus ir Pilypas nuėjo ir pasakė Jėzui.
23 O Jėzus jiems atsakė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.
24 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jeigu kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis ir liks vienas, o jeigu numirs, duos gausių vaisių.
25 Kas brangina savo sielą, tas ją pražudys, o kas savo sielos šiame pasaulyje nekenčia, išsaugos ją amžinam gyvenimui.
26 Jei kas nori man tarnauti, teseka paskui mane, ir kur esu aš, ten bus ir mano tarnas. Tą, kuris nori man tarnauti, Tėvas pagerbs.
27 Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką man sakyti? Tėve, gelbėk mane iš šitos valandos. Tačiau tam aš ir atėjau į šią valandą.
28 Tėve, pašlovink savo vardą!“ Tada iš dangaus pasigirdo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu.“
29 Tai išgirdusi, ten stovinti minia kalbėjo, kad tai buvo griaustinis. Kiti sakė: „Angelas jam kalbėjo.“
30 Jėzus atsiliepė: „Ne dėl manęs pasigirdo šis balsas, o dėl jūsų.
31 Dabar teisiamas šis pasaulis. Dabar šio pasaulio valdovas bus išmestas laukan.
32 O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“
33 Taip sakydamas jis nurodė, kokia mirtimi turės mirti.
34 Tada minia atsiliepė: „Iš Įstatymo mes girdėjome, kad Kristus pasiliks amžinai. Tai kodėl tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turi būti pakeltas? Kas tas Žmogaus Sūnus?“
35 Jėzus jiems tarė: „Trumpą laiką šviesa dar bus tarp jūsų. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad tamsa jūsų neužgultų. Kas vaikšto tamsoje, nežino, kur eina.
36 Kol turite šviesą, tikėkite šviesa, kad taptumėte šviesos sūnumis.“
Tai pasakęs, Jėzus pasišalino ir nuo jų pasislėpė.
37 Nors jų akivaizdoje jis buvo padaręs tiek daug ženklų, jie juo netikėjo, —
38 kad išsipildytų pranašo Izaijo pasakytas žodis: „Jehova, kas patikėjo tuo, ką mes išgirdome? Ir kam buvo apreikšta Jehovos ranka*?“
39 Jie negalėjo tikėti dėl to, kad Izaijas dar sakė:
40 „Jis apakino jiems akis ir užkietino jiems širdis, kad jie akimis nematytų, širdimi nesuvoktų, neatsiverstų ir aš jų nepagydyčiau.“
41 Izaijas tai pasakė, nes matė jo šlovę; apie jį jis ir kalbėjo.
42 Vis dėlto įtikėjo jį netgi daugelis iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos.
43 Mat šlovę iš žmonių jie mylėjo kur kas labiau negu šlovę iš Dievo.
44 O Jėzus šaukė: „Kas tiki mane, tiki ne vien mane, bet ir tą, kuris mane siuntė!
45 Ir kas regi mane, regi ir tą, kuris mane siuntė.
46 Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad nė vienas, kuris mane tiki, neliktų tamsoje.
47 Jei kas nors girdi mano žodžius ir jų nesilaiko, aš jo neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet pasaulio išgelbėti.
48 Tą, kuris mane atmeta ir mano žodžių nepriima, yra kas teis. Žodis, kurį kalbėjau, — štai kas teis jį paskutiniąją dieną,
49 nes aš kalbėjau ne iš savęs, — pats Tėvas, kuris mane siuntė, įsakė man, ką turiu sakyti ir ką kalbėti.
50 Ir aš žinau, kad jo įsakymas yra amžinas gyvenimas. Todėl ką aš kalbu, kalbu taip, kaip Tėvas yra man pasakęs.“
Išnašos
^ Gr. litra, paprastai tapatinamas su romėnišku svaru (327 gramai).
^ „Gelbėk, meldžiame“ — gr. Hōsanna (Osana).
^ T. y. galia.
