Jono 13:1–38
13 Jėzus prieš Paschos šventę žinojo, kad atėjo jo valanda iš šio pasaulio iškeliauti pas Tėvą, tad mylėdamas savuosius, esančius pasaulyje, iki galo rodė jiems meilę.
2 Vakarienės metu — Velnias jau buvo sukurstęs Judo Iskarijoto, Simono sūnaus, širdį Jėzų išduoti, —
3 žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas ir kad jis išėjo iš Dievo ir eina pas Dievą,
4 Jėzus pakilo nuo stalo, pasidėjo viršutinius drabužius, paėmęs rankšluostį juo susijuosė,
5 paskui įsipylė į praustuvę vandens ir ėmė plauti mokiniams kojas ir šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo susijuosė.
6 Kai priėjo prie Simono Petro, šis tarė: „Viešpatie, tu plauni man kojas?“
7 Jėzus jam atsakė: „Dabar tu nesupranti, ką aš darau, bet paskui suprasi.“
8 Petras jam tarė: „Ne! Tu man kojų niekada neplausi.“ Jėzus atsakė: „Jei neplausiu, neturėsi dalies su manimi.“
9 Simonas Petras pasakė: „Viešpatie, tada ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“
10 Jėzus jam tarė: „Kas išmaudytas, to maudyti nebereikia — tik kojas nuplauti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, tik ne visi.“
11 Mat jis žinojo, kas jį išduos. Todėl ir pasakė: „Ne visi esate švarūs.“
12 Nuplovęs jiems kojas ir apsivilkęs viršutinius drabužius, jis vėl atsisėdo prie stalo ir jiems tarė: „Ar suprantate, ką jums padariau?
13 Jūs kreipiatės į mane ‘Mokytojau’ ir ‘Viešpatie’, ir teisingai darote, nes aš tas ir esu.
14 Tad jei aš, Viešpats ir Mokytojas, nuploviau jums kojas, jūs irgi turite vienas kitam kojas plauti.
15 Daviau jums pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.
16 Iš tiesų, iš tiesų jums sakau: vergas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją.
17 Šituos dalykus žinodami, laimingi esate, jeigu juos ir darote.
18 Kalbu ne apie visus jus. Aš pažįstu tuos, kuriuos išsirinkau. Tačiau turi išsipildyti Raštas: ‘Tas, kuris valgė mano duoną, pakėlė virš manęs savo kulną.’
19 Kalbu jums jau nuo dabar, prieš tam įvykstant, kad įvykus tikėtumėte, jog aš esu tas, kas sakau.
20 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas priima kiekvieną, kurį tik pasiųsčiau, priima ir mane. O kas priima mane, priima ir tą, kuris mane siuntė.“
21 Tai pasakęs, Jėzus dvasioje susijaudino ir pareiškė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos.“
22 Mokiniai ėmė žvalgytis vienas į kitą nenuvokdami, apie kurį jis kalba.
23 Vienas iš mokinių, kurį Jėzus mylėjo, buvo šalia Jėzaus*.
24 Simonas Petras jam linktelėjęs tarė: „Pasakyk, kas yra tas, apie kurį jis kalba.“
25 Anas atsilošė Jėzui į krūtinę ir paklausė: „Viešpatie, kas jis?“
26 Jėzus atsakė: „Tai tas, kuriam pamirkęs paduosiu gabaliuką duonos.“ Tad jis pamirkė duonos ir paėmęs padavė ją Judui, Simono Iskarijoto sūnui.
27 Kai šis tą gabaliuką paėmė, įėjo į jį Šėtonas. Jėzus jam tarė: „Ką darai, padaryk greičiau.“
28 Tačiau nė vienas iš esančių prie stalo nesuprato, kodėl Jėzus jam tai pasakė.
29 Kadangi Judas turėjo pinigų dėžutę, kai kurie manė, kad Jėzus jam liepęs: „Nupirk, ko mums reikia šventei“, ar liepęs ką duoti vargšams.
30 Taigi, paėmęs aną duonos gabaliuką, jis tuojau išėjo. Buvo naktis.
31 Jam išėjus, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas ir per jį pašlovintas Dievas.
32 Ir Dievas pats jį pašlovins, pašlovins jį bemat.
33 Vaikeliai, dar truputį pabūsiu su jumis. Jūs manęs ieškosite, ir dabar sakau jums tą patį, ką esu sakęs žydams: ‘Kur aš einu, jūs negalite nueiti.’
34 Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą.
35 Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, — jei vieni kitus mylėsite.“
36 Simonas Petras jam tarė: „Viešpatie, kur tu eini?“ Jėzus atsakė: „Dabar tu negali paskui mane sekti ten, kur aš einu, bet vėliau seksi.“
37 Petras jam pasakė: „Viešpatie, kodėl negaliu sekti paskui tave dabar? Aš savo sielą už tave guldysiu!“
38 Jėzus atsakė: „Tu guldysi už mane savo sielą? Iš tiesų, iš tiesų tau sakau: dar nė gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsižadėsi.
Išnašos
^ Pažod. „gulėjo prie Jėzaus krūtinės“. Rytiečiai valgydavo įsitaisę prie stalo pusiau gulomis, pasirėmę alkūne.
