Jono 14:1–31
14 Tenebūgštauja jūsų širdys. Tikėkite Dievą, tikėkite ir mane.
2 Mano Tėvo namuose yra daug buveinių; jeigu taip nebūtų, būčiau jums pasakęs, mat einu jums vietos paruošti.
3 Ir kai nueisiu ir paruošiu jums vietą, vėl ateisiu ir jus pas save pasiimsiu, kad ten, kur esu aš, būtumėte ir jūs.
4 Ten, kur aš einu, jūs žinote kelią.“
5 Tomas jam tarė: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini. Iš kur mums žinoti kelią?“
6 Jėzus jam pasakė: „Aš esu kelias, ir tiesa, ir gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.
7 Jeigu būtumėte pažinę mane, būtumėte pažinę ir mano Tėvą. Nuo dabar jūs jį pažįstate ir esate matę.“
8 Pilypas jam tarė: „Viešpatie, parodyk mums Tėvą ir to bus mums gana.“
9 Jėzus pasakė jam: „Tiek laiko esu su jumis, o tu, Pilypai, vis dar manęs nepažinai? Kas matė mane, matė ir Tėvą. Kaip tad sakai: ‘Parodyk mums Tėvą’?
10 Nejau netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje? Ką jums kalbu, sakau ne iš savęs, — tai Tėvas, esantis manyje, daro savo darbus.
11 Tikėkite manimi — kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Jei ne, tikėkite dėl pačių darbų.
12 Iš tiesų, iš tiesų jums sakau: kas tiki mane, tas darys darbus, kuriuos aš darau, ir darys už juos didesnių, nes aš einu pas Tėvą.
13 Ir ko tik prašysite mano vardu, tai padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas per Sūnų.
14 Jei ko prašysite mano vardu, aš tai padarysiu.
15 Jeigu mane mylite, laikysitės mano įsakymų.
16 Aš paprašysiu Tėvą ir jis duos jums kitą padėjėją*, kad jis būtų su jumis per amžius, —
17 tiesos dvasią, kurios pasaulis negali priimti, nes jos nei mato, nei pažįsta. Jūs ją pažįstate, nes ji pasilieka su jumis ir yra jumyse.
18 Aš nepaliksiu jūsų našlaičiais, — ateisiu pas jus.
19 Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys, o jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite.
20 Tą dieną jūs žinosite, kad aš esu savo Tėve, jūs manyje ir aš jumyse.
21 Kas yra priėmęs mano įsakymus ir jų laikosi, — tas mane myli. O kas mane myli, bus mylimas mano Tėvo; aš irgi jį mylėsiu ir save jam aiškiai parodysiu.“
22 Judas (ne Iskarijotas) jam tarė: „Viešpatie, kas atsitiko, kad ketini parodyti save mums, o ne pasauliui?“
23 Jėzus jam atsakė: „Kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės. Mes pas jį ateisime ir pas jį bus mūsų buveinė.
24 Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, — ne mano, bet Tėvo, kuris mane siuntė.
25 Aš kalbėjau jums tuos dalykus su jumis būdamas.
26 O padėjėjas — šventoji dvasia, kurią Tėvas mano vardu atsiųs, — jis išmokys jus visko ir primins visa, ką jums sakiau.
27 Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Duodu ją ne taip, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys, tenedreba iš baimės.
28 Girdėjote, kad jums sakiau: išeinu ir vėl pas jus ateisiu. Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš einu pas Tėvą, nes Tėvas už mane didesnis.
29 Tad pasakiau jums dabar, prieš įvykstant, kad įvykus jūs tikėtumėte.
30 Nuo šiol jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina pasaulio valdovas. Galios jis man neturi,
31 bet kad pasaulis žinotų, jog myliu Tėvą, aš darau taip, kaip Tėvas man yra įsakęs. Kelkitės, eime iš čia!
Išnašos
^ Arba „guodėją“.
