Jono 6:1–71
6 Paskui Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero.
2 Jam iš paskos sekė didelė minia žmonių, nes jie matė stebuklingus ženklus, kuriuos jis darė ligonių labui.
3 Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo ten su savo mokiniais.
4 Buvo arti Pascha, žydų šventė.
5 Pakėlęs akis ir matydamas, kad pas jį eina didelė minia, Jėzus tarė Pilypui: „Kur pirksime duonos jiems pavalgyti?“
6 Jis tai sakė norėdamas Pilypą išmėginti, mat pats žinojo, ką darysiąs.
7 Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po truputį.“
8 Vienas iš jo mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam tarė:
9 „Čia vienas berniukas turi penkis miežinius papločius ir dvi žuveles. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei?“
10 Jėzus pasakė: „Susodinkite žmones.“ Toje vietoje buvo daug žolės ir jie, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų, susėdo.
11 Jėzus paėmė tuos papločius ir padėkojęs dalijo susėdusiems; taip padarė ir su žuvelėmis. Visi gavo, kiek norėjo.
12 Jiems pasisotinus, Jėzus savo mokiniams pasakė: „Surinkite atlikusius gabaliukus, kad niekas nepražūtų.“
13 Taigi šie surinko tų penkių miežinių papločių gabaliukus, kurių valgantiems atliko, ir pripildė dvylika pintinių.
14 Matydami jo daromus ženklus žmonės ėmė kalbėti: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį.“
15 Žinodamas, jog jie ketina atėję pagriebti jį ir paskelbti karaliumi, Jėzus vėl pasitraukė vienui vienas į kalną.
16 Atėjus vakarui, jo mokiniai nusileido prie ežero
17 ir sulipę į valtį plaukė kiton ežero pusėn, į Kafarnaumą. Buvo jau sutemę, o Jėzus dar nebuvo pas juos atėjęs.
18 Pūtė stiprus vėjas ir ežeras ėmė šiauštis.
19 Nusiyrę dvidešimt penkis ar trisdešimt stadijų*, jie pamatė Jėzų, einantį ežero paviršiumi ir besiartinantį prie valties, ir išsigando.
20 O Jėzus jiems tarė: „Tai aš, nebijokite!“
21 Tad jie panoro paimti jį į valtį; valtis kaipmat pasiekė krantą, į kurį jie plaukė.
22 Kitą dieną minia tebebuvo anoje ežero pusėje. Jie žinojo, kad kitų valtelių, išskyrus vieną, ten nebuvo, taip pat kad Jėzus nelipo su savo mokiniais į tą valtį ir mokiniai išplaukė vieni.
23 Netoli tos vietos, kur Viešpačiui padėkojus jie valgė duoną, atplaukė valčių iš Tiberiados.
24 Taigi matydami, kad nei Jėzaus, nei jo mokinių ten nėra, žmonės sulipo į tas valteles ir nuplaukė į Kafarnaumą Jėzaus ieškoti.
25 Suradę jį kitoje ežero pusėje, jie paklausė: „Rabi, kada čionai atvykai?“
26 Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ieškote manęs ne dėl to, kad matėte ženklus, o dėl to, kad sočiai prisivalgėte duonos.
27 Darbuokitės ne dėl pražūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinam gyvenimui. Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas, pats Dievas, yra pažymėjęs savo antspaudu.“
28 Jie paklausė jo: „Ką mums daryti? Kaip dirbti Dievo darbus?“
29 Jėzus jiems atsakė: „Šis yra Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė.“
30 O jie tarė jam: „Kokį ženklą padarysi, kad jį pamatę mes tave įtikėtume? Ką nuveiksi?
31 Mūsų protėviai dykumoje valgė maną, kaip parašyta: ‘Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus.’“
32 Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų jums sakau: ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, o mano Tėvas duoda jums duoną iš dangaus, tikrąją duoną.
33 Mat Dievo duona yra tasai, kuris nusileidžia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvenimą.“
34 Tad jie Jėzui tarė: „Viešpatie, duok mums šitos duonos visada.“
35 Jėzus jiems pasakė: „Aš esu gyvenimo duona. Išties, kas ateina pas mane, nealks, ir kas mane tiki, niekada netrokš.
36 Bet, kaip esu jums sakęs, jūs kad ir matote mane, vis tiek netikite.
37 Visi, kuriuos Tėvas man duoda, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš tikrai nevarysiu šalin,
38 nes nusileidau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė.
39 O mane siuntusiojo valia yra ta, kad nė vieno iš visų, kuriuos jis man davė, nepražudyčiau, bet paskutiniąją dieną juos prikelčiau.
40 Tokia yra mano Tėvo valia: kad kiekvienas, kuris pripažįsta Sūnų ir jį tiki, turėtų amžiną gyvenimą; paskutiniąją dieną aš jį prikelsiu.“
41 Žydai ėmė murmėti prieš jį dėl to, kad jis pasakė: „Aš esu duona, nusileidusi iš dangaus.“
42 Jie kalbėjo: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus? Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaipgi jis dabar sako: ‘Aš nusileidau iš dangaus’?“
43 Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję.
44 Nė vienas negali ateiti pas mane, jeigu mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia; aš prikelsiu jį paskutiniąją dieną.
45 Pranašuose parašyta: ‘Ir bus visi mokomi Jehovos.’ Kas tik išgirdo iš Tėvo ir išmoko, ateina pas mane.
46 Tai nereiškia, kad koks nors žmogus Tėvą regėjo; tiktai tas, kuris iš Dievo yra, — jis regėjo Tėvą.
47 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, turi amžiną gyvenimą.
48 Aš esu gyvenimo duona.
49 Jūsų protėviai dykumoje valgė maną ir mirė.
50 O ši duona nusileido iš dangaus, kad kiekvienas galėtų jos valgyti ir nemirtų.
51 Aš esu gyvoji duona, nusileidusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens amžinai. Duona, kurią aš duosiu, kad pasaulis turėtų gyvybę, yra mano kūnas.“
52 Tada žydai ėmė tarpusavyje ginčytis: „Kaip šitas gali duoti mums valgyti savo kūną?“
53 Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jeigu nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės.
54 Kas maitinasi mano kūnu ir geria mano kraują, turi amžiną gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.
55 Mano kūnas yra tikras maistas, ir mano kraujas — tikras gėrimas.
56 Kas maitinasi mano kūnu ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš — jame.
57 Kaip mane siuntė gyvasis Tėvas ir aš esu gyvas Tėvo dėka, taip ir tas, kuris maitinasi manimi, — jis bus gyvas mano dėka.
58 Šita yra duona, nusileidusi iš dangaus. Ir tai ne tas pat, kas buvo su jūsų protėviais, kurie valgė ir mirė. Kas maitinasi šita duona, gyvens amžinai.“
59 Tuos dalykus jis pasakė mokydamas Kafarnaume, viešajame susirinkime*.
60 Daugelis jo mokinių, tai išgirdę, kalbėjo: „Baisu, ką jis šneka. Kas gali šito klausytis?“
61 Žinodamas, kad jo mokiniai dėl to murma, Jėzus tarė jiems: „Jus tai piktina?
62 O kas būtų, jei išvystumėte Žmogaus Sūnų pakylant ten, kur jis buvo anksčiau?
63 Gyvybę teikia dvasia, o kūnas visai nenaudingas. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir yra gyvenimas.
64 Bet kai kurie iš jūsų netikite.“ Mat Jėzus nuo pat pradžios žinojo, kurie netiki ir kas toks jį išduos.
65 Ir jis sakė: „Dėl to jums ir pasakiau: nė vienas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo.“
66 Todėl daugelis jo mokinių sugrįžo prie to, ką buvo palikę, ir daugiau su juo nebevaikščiojo.
67 Jėzus paklausė dvylikos: „Negi ir jūs norite pasitraukti?“
68 Simonas Petras jam atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžino gyvenimo žodžius.
69 Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu esi Dievo Šventasis.“
70 Jėzus jiems atsakė: „Ar ne aš jus, dvylika, išsirinkau? Tačiau vienas iš jūsų yra šmeižikas*.“
71 Jis kalbėjo apie Judą, Simono Iskarijoto sūnų, mat šitas, nors buvo vienas iš dvylikos, vėliau jį išdavė.
