Luko 1:1–80
1 Kadangi daugelis ėmėsi surašyti pasakojimą apie įvykius, kurių tikrumu mes visiškai įsitikinę
2 ir kuriuos mums perdavė tie, kas savo akimis nuo pradžių juos matė ir tapo žodžio tarnais,
3 tai ir aš, viską nuo pradžios kruopščiai ištyręs, nusprendžiau nuosekliai juos aprašyti tau, didžiai gerbiamas Teofili,
4 kad būtum visiškai tikras tuo, ko tave mokė žodžiu.
5 Judėjos karaliaus Erodo* dienomis buvo toks kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną iš Aarono dukterų, vardu Elzbieta.
6 Abudu buvo teisūs Dievo akivaizdoje, nes nepriekaištingai laikėsi visų Jehovos* įsakymų bei nuostatų.
7 Tačiau jie neturėjo vaikų — mat Elzbieta buvo nevaisinga — ir abu jau buvo senyvo amžiaus.
8 Kartą pagal savo skyriaus eilę jis ėjo Dievo akivaizdoje kunigo pareigas,
9 ir burtu — tokia buvo įprasta tvarka tarp kunigų — jam teko įžengus į Jehovos šventovę aukoti smilkalus,
10 o visa žmonių daugybė smilkymo valandą lauke meldėsi.
11 Jam pasirodė Jehovos angelas, bestovįs smilkalų aukuro dešinėje.
12 Išvydęs angelą, Zacharijas sutriko, jį apėmė baimė.
13 Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, nes tavo maldavimas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, kuriam duosi vardą Jonas.
14 Turėsi džiaugsmo bei linksmybės ir jo gimimu džiaugsis daugelis,
15 nes jis bus didis Jehovos akivaizdoje. Jam bus nevalia gerti nei vyno, nei stipraus gėrimo, ir nuo pat savo motinos įsčių jis bus kupinas šventosios dvasios.
16 Daugelį Izraelio sūnų jis atgręš į Jehovą, jų Dievą,
17 ir eis pirma jo su Elijo dvasia bei galia atgręžti tėvų širdžių į vaikus ir neklusniųjų — į teisiųjų gyvenimišką išmintį, kad paruoštų žmones Jehovai, kad jie būtų pasirengę.“
18 O Zacharijas pasakė angelui: „Iš kur man žinoti, kad taip bus? Juk aš senas ir mano žmona senyva.“
19 Angelas jam atsakė: „Aš esu Gabrielius, stovintis greta Dievo, jo akivaizdoje. Buvau pasiųstas su tavimi kalbėti ir pranešti tau šią gerą naujieną.
20 Štai tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki dienos, kada tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu.“
21 Zacharijo laukiantys žmonės stebėjosi, kad jis užtrunka šventovėje.
22 Išėjęs jis negalėjo žmonėms nieko pasakyti, ir tie suprato, kad jis šventovėje matė nežemišką reginį. Zacharijas su jais aiškinosi ženklais ir liko nebylys.
23 Jo viešos tarnybos dienoms pasibaigus, jis grįžo namo.
24 Po tų dienų jo žmona Elzbieta tapo nėščia. Ji penkis mėnesius nesirodė tarp žmonių sakydama:
25 „Štai taip Jehova pasielgė su manimi šiomis dienomis — pažvelgė į mane, kad nuimtų nuo manęs negarbę, kurią turėjau tarp žmonių.“
26 Šeštąjį mėnesį angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas,
27 pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų. Mergelės vardas buvo Marija.
28 Atėjęs pas ją, jis tarė: „Sveika, susilaukusioji didžio palankumo. Jehova su tavimi.“
29 Bet ji dėl tų žodžių labai sutriko ir svarstė, ką šis pasveikinimas reiškia.
30 O angelas jai sakė: „Nebijok, Marija, nes radai palankumą Dievo akyse.
31 Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kuriam duosi vardą Jėzus.
32 Jis bus didis ir jį vadins Aukščiausiojo Sūnumi. Jehova Dievas jam duos jo tėvo Dovydo sostą.
33 Jis karaliaus Jokūbo namams per amžius, jo karaliavimui nebus galo.“
34 Bet Marija paklausė angelo: „Kaip tai įvyks, jeigu aš neturiu santykių su vyru?“
35 Angelas jai atsakė: „Ant tavęs nusileis šventoji dvasia ir Aukščiausiojo galia pridengs tave šešėliu. Todėl tas, kuris gims, bus vadinamas šventu, Dievo Sūnumi.
36 Antai tavo senyva giminaitė Elzbieta irgi laukiasi sūnaus, nors ją vadino nevaisinga, ir šis mėnuo jai šeštas.
37 Juk nėra to, ko Dievas paskelbęs negalėtų įvykdyti.“
38 Tada Marija tarė: „Štai esu Jehovos vergė! Tegul įvyksta man tai, ką paskelbei.“ Tuomet angelas ją paliko.
39 Tomis dienomis Marija pakilusi skubiai nukeliavo į kalnuotą kraštą, į vieną Judo miestą.
40 Įžengusi į Zacharijo namus ji pasveikino Elzbietą.
41 Kai Elzbieta išgirdo Marijos pasveikinimą, kūdikis jos įsčiose šoktelėjo. Elzbieta tapo kupina šventosios dvasios
42 ir garsiu balsu sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!
43 Už ką man tokia garbė, kad mano Viešpaties motina atėjo pas mane?
44 Štai, kai tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, kūdikis mano įsčiose šoktelėjo iš džiaugsmo.
45 Laiminga patikėjusioji, nes bus įvykdyta visa, ką Jehova jai kalbėjo.“
46 Marija tarė: „Mano siela aukština Jehovą,
47 dvasia mano netveria džiaugsmu dėl Dievo, mano Gelbėtojo,
48 nes jis atkreipė dėmesį į savo vergės žemą padėtį. Štai nuo dabar visos kartos vadins mane laimingąja,
49 nes Galingasis padarė man didžių dalykų; šventas yra jo vardas.
50 Per kartų kartas jis gailestingas tiems, kurie jo bijo.
51 Jis parodė savo rankos galybę, išsklaidė tuos, kurių širdžių ketinimai išpuikėliški,
52 numetė nuo sostų galinguosius ir išaukštino prastuolius,
53 pasotino alkanuosius gėrybėmis, o turtuolius paleido tuščiomis.
54 Jis atėjo į pagalbą savo tarnui Izraeliui, kad prisimintų gailestingumą —
55 kaip yra sakęs mūsų protėviams — Abraomui ir jo palikuonims per amžius.“
56 Marija išbuvo pas ją apie tris mėnesius, o paskui grįžo į savo namus.
57 Elzbietai atėjo laikas gimdyti ir ji pagimdė sūnų.
58 Jos kaimynai ir giminaičiai išgirdo, kad Jehova didžiai parodė jai savąjį gailestingumą, ir džiaugėsi su ja.
59 Aštuntą dieną jie atėjo vaikelio apipjaustyti ir norėjo jam duoti jo tėvo vardą — Zacharijas.
60 Bet jo motina atsiliepdama tarė: „Ne ne! Jis vadinsis Jonas.“
61 O jie sakė jai: „Niekas iš tavo giminių neturi tokio vardo.“
62 Tada jie ženklais klausė vaiko tėvą, kaip šis norėtų jį pavadinti.
63 Jis paprašė rašomosios lentelės ir užrašė: „Jo vardas Jonas.“ Ir visi stebėjosi.
64 Tuoj pat jam atsivėrė lūpos, atsirišo liežuvis — jis prakalbo ir laimino Dievą.
65 Visus jų kaimynystėje gyvenančius apėmė baimė, ir apie visa tai buvo kalbama visame kalnuotame Judėjos krašte.
66 Visi, kurie girdėjo, dėjosi tai į širdį ir sakė: „Kas gi šis vaikelis bus?“ Mat Jehovos ranka iš tiesų buvo su juo.
67 O jo tėvas Zacharijas tapo kupinas šventosios dvasios ir pranašavo:
68 „Tebūna palaimintas Jehova, Izraelio Dievas, nes jis atkreipė dėmesį į savo tautą ir ją išvadavo.
69 Jis pakėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose —
70 kaip nuo seno savo šventųjų pranašų lūpomis kalbėjo
71 išgelbėsiąs mus nuo priešų ir nuo rankos visų, kurie mūsų nekenčia, —
72 kad parodytų gailestingumą dėl mūsų protėvių ir prisimintų savo šventą sandorą,
73 tą priesaiką, kuria prisiekė mūsų protėviui Abraomui,
74 ir kad duotų mums, kai būsime išvaduoti iš priešų rankų, be baimės eiti jam dievatarnystę
75 ištikimybe ir teisumu jo akivaizdoje per visas mūsų dienas.
76 O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi Jehovai priešakyje paruošti jam kelių
77 ir duoti jo tautai sužinoti apie išgelbėjimą per jų nuodėmių atleidimą
78 dėl mūsų Dievo didžios atjautos. Su ja mus aplankys aušra iš aukštybių
79 apšviesti sėdinčių tamsoje ir mirties šešėlyje, nukreipti palaimingai mūsų žingsnių į ramybės* kelią.“
80 O vaikelis augo ir stiprėjo dvasia. Jis laikėsi tyruose iki dienos, kai viešai pasirodė Izraeliui.
