Luko 10:1–42
10 Paskui Viešpats paskyrė septyniasdešimt* kitų ir išsiuntė juos po du pirma savęs į visus miestus bei vietoves, kur pats ketino eiti.
2 Ir jis jiems kalbėjo: „Pjūtis išties didelė, o darbininkų maža. Tad melskite pjūties Šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį.
3 Eikite! Štai siunčiu jus tarsi avinėlius tarp vilkų.
4 Nesineškite nei piniginės, nei kelionmaišio, nei sandalų ir nieko pakeliui nesveikinkite*.
5 Į kuriuos tik namus užeisite, iš pradžių tarkite: ‘Ramybė šiems namams.’
6 Ir jeigu ten bus ramybės sūnus, jūsų ramybė pasiliks su juo, o jeigu ne, — sugrįš pas jus.
7 Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus.
8 Kai ateinate į kurį nors miestą ir jus priima, valgykite, kas jums padėta,
9 gydykite miesto ligonius ir sakykite: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė.’
10 O jei mieste, į kurį ateisite, jūsų nepriimtų, eikite į to miesto didžiąsias gatves ir sakykite:
11 ‘Mes nusipurtome prieš jus netgi jūsų miesto dulkes, prikibusias mums prie kojų. Vis dėlto įsidėmėkite, kad Dievo karalystė prisiartino.’
12 Sakau jums, kad tą dieną lengviau bus Sodomai negu tam miestui.
13 Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu tokių galingų darbų, kokių atlikta pas jus, būtų buvę atlikta Tyre ir Sidone, jie seniai būtų atgailavę sėdėdami su ašutine ir pelenuose.
14 Todėl Tyrui ir Sidonui per teismą bus lengviau negu jums.
15 O tu, Kafarnaume, bene būsi išaukštintas iki dangaus? Tu nugarmėsi į hadą*!
16 Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus atmeta, mane atmeta. O kas atmeta mane, atmeta ir tą, kuris mane siuntė.“
17 Tie septyniasdešimt sugrįžo džiaugdamiesi ir sakė: „Viešpatie, netgi demonai paklūsta mums dėl tavo vardo.“
18 Jis atsakė jiems: „Mačiau Šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus.
19 Štai daviau jums valdžią, aukštesnę už visą priešo galybę, — trypti gyvates ir skorpionus. Jums tikrai niekas nepakenks.
20 Vis dėlto džiaukitės ne tuo, kad jums dvasios paklūsta, — džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje.“
21 Tą pačią valandą Jėzus ėmė džiūgauti šventojoje dvasioje ir kalbėjo: „Viešai šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad gerai paslėpei šiuos dalykus nuo išmintingųjų ir protingųjų ir atskleidei mažyliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko.
22 Visa man yra mano Tėvo atiduota, ir niekas nežino, kas yra Sūnus, — tiktai Tėvas, nei kas yra Tėvas, — tiktai Sūnus ir tas, kuriam Sūnus nori jį apreikšti.“
23 Tada jis atsigręžė į mokinius ir jiems atskirai pasakė: „Laimingos akys, kurios mato, ką jūs matote.
24 Sakau jums: daug pranašų ir karalių troško pamatyti tai, ką jūs matote, bet nepamatė, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.“
25 Štai vienas Įstatymo žinovas atsistojo ir mėgindamas jį tarė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžiną gyvenimą?“
26 Jėzus jį paklausė: „Kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“
27 Šis atsakė: „‘Mylėk Jehovą, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu’ ir ‘savo artimą kaip save patį’.“
28 Jėzus tarė: „Teisingai atsakei. ‘Tai daryk, ir gyvensi.’“
29 Bet anas norėdamas pasiteisinti paklausė Jėzaus: „O kas yra mano artimas?“
30 Jėzus atsakė: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo plėšikams į rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir palikę pusgyvį nuėjo.
31 Pasitaikė, kad tuo keliu žemyn leidosi vienas kunigas, tačiau, pamatęs tą žmogų, jis apėjo kita kelio puse.
32 Panašiai levitas, priėjęs tą vietą ir jį pamatęs, apėjo kita puse.
33 O vienas samarietis, kelyje jį užtikęs, pagailėjo.
34 Priėjęs užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, jas aprišo, paskui užkėlė jį ant savo gyvulio ir nugabenęs į užeigą slaugė.
35 Kitą dieną išsiėmęs padavė užeigos šeimininkui du denarus ir pasakė: ‘Pasirūpink juo, o jeigu išleistum ką viršaus, grįžęs aš tau atmokėsiu.’
36 Kuris iš tų trijų, tavo manymu, tapo artimu pakliuvusiajam į plėšikų rankas?“
37 Anas atsakė: „Tas, kuris pasielgė su juo gailestingai.“ Tada Jėzus jam tarė: „Eik ir tu taip daryk.“
38 Jiems bekeliaujant, Jėzus užsuko į tokį kaimą. Čia viena moteris, vardu Morta, priėmė jį pasisvečiuoti savo namuose.
39 Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžio.
40 O Morta buvo užsiėmusi visokiu patarnavimu. Priėjusi ji tarė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad mano sesuo paliko mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų.“
41 Viešpats jai atsakė: „Morta, Morta, tu nerimauji ir jaudiniesi dėl daugelio dalykų,
42 o tereikia kelių ar tik vieno. Marija pasirinko gerąją dalį, ir ji nebus iš jos atimta.“
Išnašos
^ Kai kuriuose rankraščiuose „septyniasdešimt du“.
^ Pasisveikinimas anuomet galėjo būti ilga ceremonija — su pasibučiavimais, apsikabinimais ir pokalbiais.
^ Žr. 8 priedą.
