Luko 14:1–35
14 Kartą per šabą Jėzus atėjo pas vieną iš fariziejų vyresnybės į namus pavalgyti. Jie akylai jį stebėjo.
2 O jam priešais buvo vienas vandenlige sergantis žmogus.
3 Tad Jėzus Įstatymo žinovų ir fariziejų paklausė: „Leistina per šabą gydyti ar ne?“
4 Tie tylėjo. Tuomet Jėzus paėmęs jį išgydė ir paleido.
5 O jiems pasakė: „Jei kurio iš jūsų sūnus arba jautis šabo dieną įpultų į šulinį, argi tuojau pat jo neištrauktumėte?“
6 Jie negalėjo nieko į tai atsakyti.
7 Matydamas, kad pakviestieji renkasi sau pirmąsias vietas, Jėzus pasakė jiems palyginimą:
8 „Kai kas nors pakviečia tave į vestuves, nesėsk į garbingiausią vietą. Galbūt kuris kitas pakviestasis yra už tave garbingesnis,
9 ir tas, kuris tave ir jį pakvietė, priėjęs tau pasakys: ‘Užleisk vietą jam.’ Tuomet susigėdęs turėsi pereiti į paskutinę vietą.
10 Kai tave pakvies, atėjęs verčiau sėskis į paskutinę vietą, kad tas, kuris tave pakvietė, atėjęs tau pasakytų: ‘Bičiuli, persėsk aukščiau.’ Tada visų svečių akyse tau bus garbė.
11 Mat kiekvienas, kuris aukštinasi, bus pažemintas, o kas nusižemina, bus išaukštintas.“
12 Paskui Jėzus kalbėjo jį pakvietusiam: „Kai suruoši pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, nes gali būti, kad ir jie atsidėkodami kada nors pakvies tave ir taip tau bus atlyginta.
13 Kai keli vaišes, verčiau kviesk vargšus, paliegusius, luošus, aklus,
14 tai būsi laimingas, nes jie neturi kuo tau atsilyginti, — tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime.“
15 Vienas iš svečių, tai girdėdamas, jam pasakė: „Laimingas, kas valgys duoną Dievo karalystėje.“
16 Jėzus jam tarė: „Vienas žmogus ruošė didelę vakarienę ir pakvietė daugelį.
17 Atėjus vakarienės valandai jis išsiuntė savo vergą pasakyti kviestiesiems: ‘Ateikite, nes viskas jau paruošta.’
18 Bet jie visi kaip vienas ėmė teisintis. Pirmasis jam tarė: ‘Nusipirkau dirvą ir turiu eiti jos apžiūrėti. Prašau priimti mano pasiteisinimą.’
19 Kitas sakė: ‘Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Prašau priimti mano pasiteisinimą.’
20 Dar kitas sakė: ‘Vedžiau žmoną, todėl negaliu ateiti.’
21 Vergas grįžo pas savo šeimininką ir viską jam papasakojo. Šis užsirūstino ir tarė vergui: ‘Skubiai eik į miesto didžiąsias gatves bei skersgatvius ir vesk čia vargšus, paliegusius, aklus ir luošus.’
22 Vergas vėliau pranešė: ‘Šeimininke, ką liepei, padaryta, bet dar yra vietos.’
23 Šeimininkas vergui pasakė: ‘Eik į kelius bei patvorius ir priversk juos ateiti, kad mano namai būtų pilni.
24 Mat, sakau jums, nė vienas iš anų pakviestųjų neragaus mano vakarienės.’“
25 Kartu su Jėzumi keliavo didelės minios. Atsigręžęs į jas, jis tarė:
26 „Jei kas nors ateinantis pas mane nėra pasirengęs nekęsti* savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir netgi savo paties sielos, tas negali būti mano mokinys.
27 Kas neneša savo kančių stulpo ir neina paskui mane, negali būti mano mokinys.
28 Antai kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirma atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, — ar turės iš ko užbaigti?
29 Juk gali atsitikti, kad padėjęs pamatą žmogus neįstengs užbaigti, ir visi tai matydami ims iš jo šaipytis:
30 ‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia užbaigti.’
31 Arba kuris karalius, išvykdamas kariauti prieš kitą karalių, pirma neatsisėda apsvarstyti, ar turėdamas dešimt tūkstančių karių pajėgs susiremti su tuo, kuris ateina prieš jį su dvidešimt tūkstančių?
32 Jei mato nepajėgsiąs, tai anam dar toli esant siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos.
33 Taigi panašiai ir su jumis: nė vienas, kuris neatsisveikina su visu savo turtu, negali būti mano mokinys.
34 Druska, aišku, geras daiktas. Bet jeigu pati druska netenka sūrumo, kuo gi ją bepasūdyti?
35 Ji netinka nei dirvai, nei mėšlui, ir yra išmetama laukan. Kas turi ausis klausytis, tesiklauso.“
Išnašos
^ „Nėra pasirengęs nekęsti“, kitaip tariant, myli labiau negu Jėzų.
