Luko 16:1–31
16 Paskui jis kalbėjo ir mokiniams: „Vienas turtingas žmogus turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, kad švaisto jo turtą.
2 Žmogus jį pasikvietė ir pasakė: ‘Ką aš girdžiu apie tave? Pateik savo prievaizdos ataskaitą, nes nebegalėsi prievaizdu būti.’
3 Šis tarė sau: ‘Ką darysiu, kad mano šeimininkas atima iš manęs prievaizdo darbą? Kasti nepajėgčiau, o elgetauti gėda.
4 Jau žinau, ką padarysiu, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš darbo.’
5 Pasišaukęs po vieną savo šeimininko skolininkus, jis tarė pirmajam: ‘Kiek tu skolingas mano šeimininkui?’
6 Tas atsakė: ‘Šimtą batų* aliejaus.’ Prievaizdas tarė: ‘Imk savo skolos raštą, sėsk ir skubiai rašyk: penkiasdešimt.’
7 Paskui klausė kito: ‘O tu kiek skolingas?’ Šis atsakė: ‘Šimtą korų* kviečių.’ Prievaizdas tarė: ‘Imk savo skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt.’
8 Šeimininkas pagyrė neteisųjį prievaizdą, kad jis sumaniai pasielgė. Mat šios santvarkos sūnūs savo kartoje tvarko reikalus sumaniau negu šviesos sūnūs.
9 Taigi, sakau jums, neteisiuoju turtu* pasidarykite draugų, kad, kai jo neliks, jie priimtų jus į amžinąsias buveines.
10 Kas ištikimas mažiausiame dalyke, būna ištikimas daugelyje dalykų, o kas neteisus mažiausiame, būna neteisus daugelyje.
11 Tad jeigu nepasirodėte ištikimi tvarkydami neteisiuosius turtus, kas jums patikės tikruosius?
12 Ir jeigu nepasirodėte ištikimi tvarkydami, kas priklauso kitam, kas gi duos jums tai, kas skirta jums?
13 Nė vienas namų tarnas negali vergauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą niekins. Negalite vergauti Dievui ir turtams.“
14 Visa tai girdėdami, pinigus mėgstantys fariziejai iš jo vaipėsi.
15 Todėl Jėzus jiems pasakė: „Jūs dedatės teisūs žmonių akyse, bet Dievas pažįsta jūsų širdis. Mat kas žmonių aukštinama, Dievo akyse yra bjaurastis.
16 Įstatymas ir Pranašai buvo iki Jono, o nuo tada skelbiama geroji naujiena apie Dievo karalystę ir visi į ją veržiasi.
17 Išties, lengviau dangui ir žemei praeiti, negu bent vienam Įstatymo raidės brūkšneliui likti neįvykdytam.
18 Kiekvienas, kuris išsiskiria su žmona ir veda kitą, svetimauja. Ir kas veda moterį, išsiskyrusią su vyru, svetimauja.
19 Buvo vienas turtingas žmogus. Jis vilkėjo purpuru ir drobe ir kasdien ištaigingai pramogavo.
20 Prie jo vartų atnešdavo vieną votimis aptekusį elgetą, vardu Lozorius.
21 Šis troško pasisotinti tuo, kas nukrisdavo nuo turtuolio stalo. Dar ir šunys atbėgę laižydavo jo votis.
22 Galiausiai elgeta numirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį*.
Turtuolis irgi mirė ir buvo palaidotas.
23 Hade* kentėdamas, jis pakėlė akis ir iš tolo išvydo Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių.
24 Tad jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pagailėk manęs ir atsiųsk Lozorių, kad pamirkęs vandenyje savo piršto galiuką atvėsintų man liežuvį, nes kankinuosi šitoje liepsnoje!’
25 Tačiau Abraomas pasakė: ‘Vaike, prisimink: kaip tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, taip Lozorius — piktenybes. Dabar jis čia guodžiamas, o tu kankiniesi.
26 Be viso šito, tarp mūsų ir jūsų yra atverta didelė praraja, kad norintys negalėtų nei iš čia pas jus pereiti, nei persikelti iš jūsų pas mus.’
27 Anas tarė: ‘Jei taip, tėve, prašau nusiųsti jį į mano tėvo namus,
28 nes aš turiu penkis brolius. Tegul jis jiems gerai paliudija, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą.’
29 Bet Abraomas atsakė: ‘Jie turi Mozę ir Pranašus, — jų tegul klauso.’
30 Anas tarė: ‘Ne ne, tėve Abraomai! Jei pas juos nueitų kas nors iš mirusiųjų, jie atgailautų.’
31 Tačiau jis atsakė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės ir Pranašų, nebus įtikinti, jei kas ir iš mirusiųjų prisikeltų.’“
