Luko 20:1–47
20 Vieną iš tų dienų, kai Jėzus mokė žmones šventykloje ir skelbė gerąją naujieną, priėjo aukštieji kunigai ir Raštų žinovai su vyresniaisiais.
2 Jie kreipėsi į jį: „Pasakyk mums, kokia valdžia visa tai darai, arba kas toks davė tau tokią valdžią.“
3 Jėzus jiems atsakė: „Aš irgi jūsų kai ko paklausiu. Pasakykite man:
4 Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių?“
5 Tie ėmė tarpusavyje tartis: „Jeigu sakysime: ‘Iš dangaus’, jis paklaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’
6 O jei sakysime: ‘Iš žmonių’, visa liaudis užmėtys mus akmenimis, nes jie įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas.“
7 Tad jie atsakė nežiną, iš kur.
8 Tuomet Jėzus jiems tarė: „Tai ir aš nesakysiu jums, kokia valdžia tai darau.“
9 Ir jis ėmė pasakoti žmonėms tokį palyginimą: „Žmogus pasodino vynuogyną, išnuomojo jį žemdirbiams ir ilgesniam laikui iškeliavo svetur.
10 Metui atėjus jis pasiuntė pas tuos žemdirbius vergą, kad jie atiduotų jam dalį vynuogyno vaisių. Bet žemdirbiai jį sumušė ir išvarė tuščiomis.
11 Tada jis pasiuntė pas juos kitą vergą. Bet jie ir tą sumušę ir pažeminę išvarė tuščiomis.
12 Jis pasiuntė dar ir trečią. Tačiau ir šitą jie sužaloję išmetė lauk.
13 Tada vynuogyno šeimininkas tarė: ‘Ką man daryti? Pasiųsiu savo mylimąjį sūnų. Jie tikriausiai jį gerbs.’
14 Pamatę sūnų, žemdirbiai ėmė tarpusavyje tartis: ‘Tai paveldėtojas. Nužudykime jį, kad palikimas atitektų mums.’
15 Jie išmetė jį iš vynuogyno ir nužudė. Ką tad vynuogyno šeimininkas jiems padarys?
16 Jis atvyks, išgalabys tuos žemdirbius ir atiduos vynuogyną kitiems.“
Tai išgirdę, jie sakė: „Tenebūna šitaip!“
17 Bet Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „O ką tada reiškia šie Rašto žodžiai: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo viršutiniu kertiniu akmeniu’?
18 Kiekvienas, kas kris ant to akmens, susikuls. O ant kurio tas akmuo užkris, tą sutraiškys.“
19 Raštų žinovai ir aukštieji kunigai norėjo dar tą pačią valandą jį suimti, bet bijojo liaudies. Jie mat suprato, kad tą palyginimą jis taiko jiems.
20 Jie atidžiai jį stebėjo, tada pasiuntė slapta nusamdytus žmones, kad šie, apsimetę esą teisūs, sugautų jį kalboje, ir būtų galima perduoti jį vadovybei ir valdytojo valdžion.
21 Jie paklausė Jėzaus: „Mokytojau, mes žinome, kad tu kalbi bei mokai teisingai ir nesi šališkas, bet mokai Dievo kelio laikydamasis tiesos.
22 Ar mums valia mokėti Cezariui mokestį, ar ne?“
23 Suprasdamas jų klastą, Jėzus jiems tarė:
24 „Parodykite man denarą. Kieno atvaizdas ir įrašas jame?“ Tie atsakė: „Cezario.“
25 Jis tarė jiems: „Taigi ir atiduokite, kas Cezario — Cezariui, o kas Dievo — Dievui.“
26 Tad jiems nepavyko žmonių akivaizdoje sugauti Jėzaus toje kalboje ir, nustebinti jo atsakymo, jie nutilo.
27 Tačiau kai kurie iš sadukiejų, — o jie sako, kad nėra prisikėlimo, — priėjo ir pateikė jam klausimą:
28 „Mokytojau, Mozė mums parašė: ‘Jei kieno brolis turėdamas žmoną mirtų bevaikis, jo brolis turi vesti jo žmoną ir pakelti savo broliui palikuonių.’
29 Taigi buvo septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis.
30 Tada antrasis
31 ją vedė, paskui trečiasis. Taip atsitiko su visais septyniais — jie mirė nepalikę vaikų.
32 Paskiausiai mirė ta moteris.
33 Tad per prisikėlimą kurio iš jų žmona ji taps? Juk ji buvo visų septynių žmona.“
34 Jėzus jiems pasakė: „Šios santvarkos vaikai veda ir teka,
35 o tie, kurie bus palaikyti vertais gauti dalį anoje santvarkoje ir prisikėlime iš mirusiųjų, nei ves, nei tekės.
36 Jie nebegalės ir mirti, nes bus kaip angelai; ir būdami prisikėlimo vaikai jie bus Dievo vaikai.
37 O kad mirusieji prikeliami, jau ir Mozė leido suprasti pasakojime apie dygiakrūmį, kur jis vadina Jehovą ‘Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu’.
38 Jis yra ne mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes jam visi jie gyvena.“
39 Kai kurie Raštų žinovai atsiliepė: „Mokytojau, tu gerai pasakei.“
40 Jie mat nebedrįso nieko jį klausinėti.
41 O Jėzus jiems kalbėjo: „Kodėl gi jie sako, kad Kristus yra Dovydo sūnus?
42 Dovydas juk pats Psalmių knygoje kalba: ‘Jehova tarė mano Viešpačiui: „Sėdėk mano dešinėje,
43 kol padėsiu tavo priešus tarsi suolelį tau po kojomis.“’
44 Taigi Dovydas vadina jį Viešpačiu; kaip tad jis gali būti jo sūnus?“
45 Visiems žmonėms girdint, jis pasakė mokiniams:
46 „Saugokitės Raštų žinovų, kuriems patinka vaikštinėti ilgais rūbais, kurie mėgsta būti sveikinami turgavietėse, mėgsta pirmuosius suolus sinagogose ir garbingiausias vietas per vakarienes,
47 kurie suryja našlių namus ir dėl akių kalba ilgas maldas. Jie gaus griežtesnį nuosprendį.“
