Luko 24:1–53
24 Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, nešinos paruoštais kvepalais jos nuėjo prie kapo.
2 Akmenį rado nuo kapo nuritintą,
3 o Viešpaties Jėzaus kūno įėjusios vidun nerado.
4 Moterys buvo dėl to sutrikusios, ir štai šalia jų atsirado du vyrai tviskančiais drabužiais.
5 Jos išsigando ir nuleido akis žemyn, o tie vyrai joms tarė: „Kodėl ieškote gyvojo tarp mirusių?
6 [Nėra jo čia, jis buvo prikeltas.]* Atsiminkite, kaip jis jums kalbėjo dar būdamas Galilėjoje,
7 kad Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių žmonių rankas, prikaltas prie stulpo ir trečią dieną prisikelti.“
8 Tada jos prisiminė, ką Jėzus buvo sakęs,
9 ir sugrįžusios nuo kapo papasakojo apie visa tai vienuolikai ir visiems kitiems.
10 Tai buvo Marija Magdalietė, Joana ir Jokūbo motina Marija. Su jomis ir kitos kalbėjo apaštalams apie tuos dalykus.
11 Tačiau jiems tie pasakojimai atrodė lyg kokie kliedesiai, ir jie moterimis netikėjo.
12 [Vis dėlto Petras pakilęs nubėgo prie kapo. Kai pasilenkė, pamatė vien aprišalus. Jis nuėjo stebėdamasis tuo, kas atsitiko.]
13 Ir štai tą pačią dieną du iš jų keliavo į kaimą, vadinamą Emausu, esantį šešiasdešimt stadijų* nuo Jeruzalės.
14 Juodu kalbėjosi apie visa, kas buvo įvykę.
15 Jiems apie tai kalbantis ir svarstant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo drauge su jais,
16 bet jų akims nebuvo leista jo pažinti.
17 Jis tarė jiems: „Apie kokius čia dalykus judu eidami šnekatės?“ Tie sustojo, jų veidai buvo liūdni.
18 Vienas, vardu Kleopas, atsakė: „Gal tu esi ateivis ir pats vienas gyveni Jeruzalėje, kad nežinai, kas joje šiomis dienomis įvyko?“
19 Jis paklausė jų: „Kas būtent?“ Tie atsakė: „Nagi visa, kas nutiko su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visų žmonių akyse, —
20 kaip mūsų aukštieji kunigai ir vyresnybė atidavė jį nuteisti mirti ir prikalė prie stulpo.
21 O mes vylėmės, kad jis yra tas, kuris turi išvaduoti Izraelį. Tai va. Be to, jau trečia diena po šitų įvykių.
22 Dar ir kai kurios mūsiškės moterys mus pribloškė: anksti nuėjusios prie kapo
23 ir neradusios jo kūno, jos sugrįžo ir pasakojo net reginį nežemišką mačiusios — angelus, ir tie sakę jį esant gyvą.
24 Tada kai kurie iš mūsų nuėjo prie kapo ir rado viską taip, kaip moterys buvo sakiusios, bet jo nematė.“
25 Jis jiems tarė: „O neišmanėliai, kokios nerangios jūsų širdys tikėti viskuo, ką yra kalbėję pranašai!
26 Argi Kristus neturėjo to iškentėti ir įžengti į savo šlovę?“
27 Ir, pradėjęs nuo Mozės ir visų Pranašų, jis išaiškino jiems, kas apie jį visuose Raštuose pasakyta.
28 Jie jau buvo arti kaimo, į kurį keliavo, ir Jėzus dėjosi einąs toliau.
29 Bet jie įkalbinėjo jį sakydami: „Pasilik su mumis, nes tuoj vakaras, diena jau baigiasi.“ Ir jis įėjęs su jais pasiliko.
30 Sėdėdamas su jais prie stalo, jis paėmė duonos paplotį, jį palaimino ir sulaužęs davė jiems.
31 Tuomet akys jiems atsivėrė ir jie atpažino jį, bet jis pranyko iš jų akivaizdos.
32 Jie vienas kitam sakė: „Argi nedegė mūsų širdys, kai jis kalbėjo mums kelyje ir atvėrė Raštų prasmę?“
33 Tą pačią valandą jie pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius vienuolika su kitais.
34 Tie sakė: „Viešpats tikrai buvo prikeltas ir pasirodė Simonui!“
35 Tada ir jie papasakojo, kas atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų iš duonos laužymo.
36 Jiems apie tai kalbant, jis pats atsirado tarp jų [ir tarė: „Ramybė jums.“]
37 Baimės apimti ir išsigandę, jie manė matantys dvasią.
38 Tad jis tarė jiems: „Ko jūs sunerimę? Kodėl jūsų širdyse kyla abejonės?
39 Pažiūrėkite į mano rankas ir kojas — čia gi aš! Palieskite mane ir pažiūrėkite: dvasia juk neturi raumenų ir kaulų, kaip matote mane turint.“
40 [Ir tai pasakęs jis parodė jiems savo rankas ir kojas.]
41 Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, jis paklausė: „Ar turite čia ko nors valgyti?“
42 Jie padavė jam gabalą keptos žuvies
43 ir paėmęs jis valgė jų akyse.
44 Jis sakė jiems: „Šituos žodžius jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas apie mane parašyta Mozės įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse.“
45 Tada jis atvėrė jiems protus, kad suvoktų Raštų prasmę,
46 ir pasakė: „Parašyta, kad Kristus kentės, trečią dieną prisikels iš mirusiųjų
47 ir jo vardu visose tautose bus skelbiama atgaila nuodėmėms atleisti, — pradėję nuo Jeruzalės
48 jūs liudysite apie šiuos dalykus.
49 Štai aš siunčiu jums, ką mano Tėvas yra pažadėjęs. Tad pasilikite mieste, kol būsite apgaubti galia iš aukštybių.“
50 Jis nusivedė juos iki Betanijos ir iškėlęs rankas juos palaimino.
51 Belaimindamas jis nuo jų atsiskyrė ir ėmė kilti į dangų.
52 Jie nusilenkė jam ir labai džiaugdamiesi grįžo į Jeruzalę.
53 Jie vis būdavo šventykloje ir laimino Dievą.
Išnašos
^ Suskliaustas tekstas 6, 12, 36 ir 40 eilutėse yra ne visuose senuosiuose rankraščiuose.
^ Žr. 12 priedą.
