Luko 9:1–62
9 Tuomet jis susikvietė Dvylika ir davė jiems galią bei valdžią įsakinėti visiems demonams ir gydyti ligas.
2 Jis išsiuntė juos skelbti Dievo karalystės, gydyti
3 ir pasakė: „Į kelionę nieko neimkite: nei lazdos, nei kelionmaišio, nei duonos, nei sidabrinių, neimkite ir dviejų palaidinių.
4 Į kuriuos namus įeisite, juose ir pasilikite; iš ten keliaukite toliau.
5 O kur jūsų nepriimtų, išeidami iš to miesto nusikratykite ir dulkes nuo kojų, kad būtų liudijimas prieš juos.“
6 Taigi išėję jie keliavo iš kaimo į kaimą, visur skelbdami gerąją naujieną ir gydydami.
7 Apie visus tuos įvykius išgirdo tetrarchas Erodas*. Jis labai suglumo, mat kai kurie žmonės kalbėjo, esą Jonas prikeltas iš mirusiųjų,
8 kiti sakė, kad pasirodė Elijas, dar kiti — kad prisikėlė kažkuris iš senųjų pranašų.
9 Erodas svarstė: „Joną aš nukirsdinau. Tai kas gi yra šitas, apie kurį girdžiu kalbant tokius dalykus?“ Ir jis labai norėjo jį pamatyti.
10 Sugrįžę apaštalai papasakojo Jėzui visa, ką nuveikė. Tada pasiėmęs juos jis pasitraukė į miestą, vadinamą Betsaida, kad jie pabūtų vieni.
11 Bet minios, tai sužinojusios, atsekė jam iš paskos. Jėzus mielai juos priėmė ir ėmė kalbėti apie Dievo karalystę, taip pat išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo.
12 Kai diena pakrypo vakarop, priėjo Dvylika ir jam pasakė: „Paleisk minią, kad nuėję į aplinkinius kaimus ir ūkius susirastų nakvynę bei maisto. Juk esame nuošalioje vietoje.“
13 Bet Jėzus jiems tarė: „Jūs duokite jiems valgyti.“ Jie atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis duonos papločius ir dvi žuvis. Nebent nuėję nupirktume maisto visiems šiems žmonėms.“
14 Ten mat buvo apie penki tūkstančiai vyrų. Jėzus savo mokiniams pasakė: „Susodinkite juos būriais maždaug po penkiasdešimt.“
15 Jie taip ir padarė — visus susodino.
16 Tada, paėmęs tuos penkis papločius ir abi žuvis, jis pažvelgė į dangų, juos palaiminęs laužė ir davė mokiniams, kad šie išdalytų miniai.
17 Visi pavalgė iki soties ir, kas atliko, buvo surinkta — dvylika pintinių gabaliukų.
18 Vėliau, kai Jėzus vienas meldėsi ir pas jį atėjo mokiniai, jis paklausė jų: „Kuo minios mane laiko?“
19 Tie atsakė: „Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, dar kiti sako, kad prisikėlė vienas iš senųjų pranašų.“
20 Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras atsakė: „Dievo Pateptuoju*.“
21 Jėzus jiems griežtai paliepė niekam to nesakyti
22 ir tarė: „Žmogaus Sūnus turės daug iškentėti, būti atmestas vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Raštų žinovų, nužudytas ir trečią dieną prikeltas.“
23 Tuomet jis kalbėjo visiems: „Jeigu kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teima kasdien savo kančių stulpą ir tegul seka manimi.
24 Kas nori išgelbėti savo sielą, tas ją praras, o kas praranda savo sielą dėl manęs, tas ją išgelbės.
25 Kokia gi žmogui nauda, jei jis laimėtų visą pasaulį, bet pražudytų save ar sau pakenktų?
26 Kas gėdytųsi manęs ir mano žodžių, to gėdysis Žmogaus Sūnus, kai ateis savo, Tėvo ir šventųjų angelų šlovėje.
27 Iš tikrųjų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, iki išvys Dievo karalystę.“
28 Praėjus maždaug aštuonioms dienoms nuo tada, kai pasakė šiuos žodžius, jis pasiėmė su savimi Petrą, Joną ir Jokūbą ir užlipo ant kalno melstis.
29 Jam besimeldžiant, jo veido išvaizda pasikeitė, o apdaras pasidarė skaisčiai baltas.
30 Ir štai du vyrai kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas.
31 Pasirodę šlovėje, jie kalbėjo apie jo išėjimą, — tai, kas jam buvo skirta atlikti Jeruzalėje.
32 Petrą ir su juo esančius buvo suėmęs miegas; išsibudinę jie pamatė jo šlovę ir tuodu vyrus, stovinčius su juo.
33 Šiems nuo Jėzaus tolstant, Petras jam pasakė: „Vadove, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui.“ Jis nežinojo, ką kalba.
34 Jam tai besakant, susikaupė debesis ir juos apdengė. Atsidūrę tame debesyje jie išsigando.
35 Ir iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas yra mano Sūnus, išrinktasis. Klausykite jo.“
36 Kai tas balsas skambėjo, Jėzus jau buvo vienas. Mokiniai tylėjo ir tomis dienomis niekam nieko nepasakojo apie tai, ką matė.
37 Kitą dieną, jiems nusileidus nuo kalno, Jėzų pasitiko didelė minia.
38 Ir štai vienas vyras iš minios sušuko: „Mokytojau, meldžiu, pažvelk į mano sūnų — mano vienturtį!
39 Štai, kai dvasia jį sugriebia, jis staiga ima šaukti ir, jos tąsomas, apsiputoja. Jį apdaužiusi, dvasia tik vargais negalais nuo jo pasitraukia.
40 Meldžiau tavo mokinių ją išvaryti, bet jiems nepavyko.“
41 Jėzus atsakė: „O netikinti ir iškrypusi karta! Kiek ilgai turėsiu būti su jumis ir jus kęsti? Atvesk čia savo sūnų.“
42 Dar besiartinantį demonas jį parbloškė ir ėmė smarkiai tąsyti. Bet Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, išgydė berniuką ir atidavė jį tėvui.
43 Visi buvo apstulbę dėl didžios Dievo galybės.
Visiems stebintis visais jo darbais, jis savo mokiniams pasakė:
44 „Gerai įsidėmėkite šiuos žodžius: Žmogaus Sūnus turės būti atiduotas į žmonių rankas.“
45 Bet mokiniai šito pasakymo nesuprato — mat tai buvo nuo jų paslėpta, kad nesuvoktų, — o klausti jį apie tai bijojo.
46 Tuomet tarp jų prasidėjo svarstymai, kuris iš jų didžiausias.
47 Žinodamas jų širdžių mintis, Jėzus pasiėmė vaikelį ir pasistatęs šalia savęs
48 tarė jiems: „Kas priima šį vaikelį dėl mano vardo, mane priima. O kas mane priima, priima ir tą, kuris mane siuntė. Kas elgiasi kaip mažesnis tarp jūsų visų, tas ir yra didis.“
49 Jonas atsiliepdamas tarė: „Vadove, matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarinėjantį demonus. Mes jam draudėme, nes jis nevaikščioja su mumis.“
50 Bet Jėzus jam pasakė: „Nedrauskite jam, nes kas ne prieš jus, tas už jus.“
51 Priartėjus dienoms, kai turėjo būti paimtas į dangų, Jėzus ryžtingai pasuko eiti į Jeruzalę.
52 Jis pasiuntė pirma savęs pasiuntinius. Šie leidosi keliauti ir atėjo į vieną samariečių kaimą, kad visa jam parengtų.
53 Tačiau jo gyventojai Jėzaus nepriėmė, nes jis ėjo į Jeruzalę.
54 Tai pamatę, mokiniai Jokūbas ir Jonas tarė: „Viešpatie, ar nori, kad lieptume ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti?“
55 Bet Jėzus atsigręžęs juos sudraudė.
56 Tad jie nuėjo į kitą kaimą.
57 Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi.“
58 Bet Jėzus jam tarė: „Lapės turi urvus ir dangaus paukščiai buveines, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“
59 Kitam jis tarė: „Sek paskui* mane.“ Tas atsakė: „Leisk man pirma eiti savo tėvo palaidoti.“
60 Bet Jėzus jam pasakė: „Palik mirusiems laidoti savo mirusiuosius, o pats eik ir visur skelbk Dievo karalystę.“
61 Dar vienas sakė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk pirmiau atsisveikinti su namiškiais.“
62 Jėzus jam atsakė: „Nė vienas, kuris uždėjęs ranką ant arklo žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.“
