Mato 13:1–58
13 Tą dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo prie ežero.
2 Prie jo susirinko didelė minia, tad jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo ant kranto.
3 Ir jis ėmė daug kalbėti jiems palyginimais. „Štai sėjėjas išėjo sėti.
4 Jam besėjant, vienos sėklos krito prie kelio, ir atskridę paukščiai jas sulesė.
5 Kitos krito į uolynę, kur nedaug žemės, ir iškart sudygo, nes neturėjo gilesnio dirvožemio.
6 Tačiau pakilus saulei daigai išdegė ir neturėdami šaknų sudžiūvo.
7 Kai kurios krito tarp dygiažolių, ir šios sužėlusios nustelbė želmenis.
8 Dar kitos krito į gerą žemę ir davė vaisių: vienos šimteriopą, kitos šešiasdešimteriopą, kitos trisdešimteriopą.
9 Kas turi ausis, teklauso.“
10 Mokiniai priėję paklausė jį: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“
11 Jis atsakė: „Jums duota suprasti dangaus karalystės slėpinius, o jiems neduota.
12 Mat kas turi, tam bus dar duota ir jis turės apsčiai, o kas neturi, iš to bus atimta ir tai, ką jis turi.
13 Aš todėl ir kalbu jiems palyginimais, nes jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesuvokia.
14 Jiems pildosi Izaijo pranašystė: ‘Girdėti girdėsite, bet niekaip nesuvoksite. Žiūrėti žiūrėsite, bet niekaip nematysite.
15 Šitų žmonių širdys surambėjo. Jie vangiai klausėsi ausimis ir užmerkė akis, kad tik akimis nepamatytų, ausimis neišgirstų, širdimi nesuvoktų, kad neatsiverstų ir aš jų nepagydyčiau.’
16 Laimingos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi.
17 Iš tiesų sakau jums: daug pranašų ir teisiųjų troško pamatyti tai, ką jūs matote, bet nepamatė, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.
18 Taigi pasiklausykite palyginimo apie sėjėją.
19 Kai kas nors girdi žodį apie karalystę, bet jo nesuvokia, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta jo širdyje. Tai sėkla, kritusi prie kelio.
20 Sėkla uolynėje — tai tas, kuris girdi žodį ir iškart su džiaugsmu jį priima.
21 Tačiau jis neturi savyje šaknies ir išsilaiko neilgai. Užėjus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis tuojau atkrinta.
22 Sėkla, kritusi tarp dygiažolių, yra tas, kuris girdi žodį, bet šios santvarkos rūpesčiai ir apgaulinga turtų vilionė tą žodį nustelbia, ir jis lieka bevaisis.
23 O kritusi geroje žemėje — tai tas, kuris girdi žodį, suvokia jį ir iš tiesų duoda vaisių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą.“
24 Jis pateikė jiems kitą palyginimą: „Dangaus karalystę galima palyginti su žmogumi, pasėjusiu savo lauke gerą sėklą.
25 Žmonėms miegant jo priešas atėjęs kviečiuose prisėjo piktžolių* ir nuėjo.
26 Kai želmenys išaugo ir išpláukėjo, pasimatė ir piktžolės.
27 Šeimininko vergai atėję klausė jį: ‘Viešpatie, argi ne gerą sėklą pasėjai lauke? Iš kur tada atsirado piktžolių?’
28 Jis tarė: ‘Tai padarė priešas.’ Jie paklausė: ‘Ar nori, kad eitume ir jas išrautume?’
29 Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais raudami piktžoles su jomis neišrautumėte ir kviečių.
30 Tegul abeji auga iki pjūties. Pjūties metu aš liepsiu pjovėjams: „Pirma išraukite piktžoles ir suriškite į kūlelius sudeginti, o paskui imkitės suvalyti kviečius į mano kluoną.“’“
31 Jis pateikė jiems dar vieną palyginimą: „Dangaus karalystė panaši į garstyčios grūdelį, kurį žmogus paėmęs pasėjo savo lauke.
32 Tiesa, tai mažiausia iš visų sėklų, bet iš jos užauga didžiausias iš daržo augalų ir tampa medžiu, kurio šakose dangaus paukščiai atskridę randa prieglobstį.“
33 Jis pasakė jiems dar ir kitą palyginimą: „Dangaus karalystė panaši į raugą, kurį moteris paėmusi įmaišė* trijuose dideliuose saikuose miltų, ir vi̇̀sa įrūgo.“
34 Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais. Be palyginimų jis jiems nekalbėdavo,
35 kad išsipildytų, kas pasakyta per pranašą: „Aš atversiu savo lūpas palyginimais, skelbsiu tai, kas paslėpta nuo pat pasaulio užgimimo*.“
36 Paskui, paleidęs minias, jis nuėjo į namus. Mokiniai priėję tarė: „Paaiškink mums palyginimą apie piktžoles lauke.“
37 Jis atsakė: „Sėjantis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus,
38 laukas — tai pasaulis, gera sėkla — karalystės sūnūs, piktžolės — piktojo sūnūs,
39 o jas pasėjęs priešas — Velnias. Pjūtis — tai santvarkos pabaiga, o pjovėjai — angelai.
40 Taigi, kaip piktžolės išrenkamos ir sudeginamos ugnyje, taip bus ir šios santvarkos pabaigoje.
41 Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus ir jie išrankios iš jo karalystės viską, per ką suklumpama, ir tuos, kurie savivaliauja.
42 Jie sumes juos į ugnimi plieskiančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.
43 Teisieji tada spindės savo Tėvo karalystėje kaip saulė. Kas turi ausis, teklauso.
44 Dangaus karalystė yra tarsi lauke paslėptas lobis, kurį žmogus rado ir vėl paslėpė. Iš to džiaugsmo jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka tą lauką.
45 Dangaus karalystė dar panaši į keliaujantį pirklį, ieškantį rinktinių perlų.
46 Radęs vieną labai vertingą perlą, jis nuėjęs skubiai pardavė visa, ką turėjo, ir jį nusipirko.
47 Ir dar dangaus karalystė panaši į didelį tinklą, leidžiamą į ežerą ir užgriebiantį įvairiausių žuvų.
48 Kai tinklas prisipildė, jį išvilko į krantą ir susėdę gerąsias žuvis surinko į indus, o netikusias išmetė.
49 Taip bus ir šios santvarkos pabaigoje: angelai išeis, atskirs nedorėlius nuo teisiųjų
50 ir sumes juos į ugnimi plieskiančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.
51 Ar suvokėte visa tai?“ Jie atsakė: „Taip.“
52 Tada jis tarė jiems: „Jeigu taip, tai kiekvienas mokytojas, pamokytas apie dangaus karalystę, yra panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų dalykų.“
53 Baigęs šiuos palyginimus, Jėzus iš ten iškeliavo.
54 Atėjęs į savo tėviškę, jis ėmė mokyti žmones jų sinagogoje. Jie labai stebėjosi ir kalbėjo: „Iš kur jam tokia išmintis ir šitokios galios?
55 Argi jis ne dailidės sūnus? Ar jo motina nėra vardu Marija, o Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas argi ne jo broliai?
56 Ir jo seserys — argi jos visos nėra pas mus? Iš kur tada jam visa tai?“
57 Todėl jie ėmė juo piktintis. O Jėzus jiems pasakė: „Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose.“
58 Dėl jų netikėjimo jis nepadarė ten tiek daug galingų darbų*.
Išnašos
^ T. y. nelabųjų svidrių. Šios piktžolės, kol jaunos, panašios į kviečius.
^ Pažod. „paslėpė“.
^ Arba „daug stebuklų“.
