Mato 14:1–36
14 Anuo metu garsas apie Jėzų pasiekė tetrarchą* Erodą*
2 ir šis pasakė savo tarnams: „Tai Jonas Krikštytojas. Jis prikeltas iš mirusiųjų, todėl per jį ir veikia tokios galios.“
3 Erodas buvo Joną suėmęs, sukaustęs ir uždaręs kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados.
4 Mat Jonas jam sakė: „Tau nevalia jos turėti.“
5 Nors Erodas norėjo jį nužudyti, bijojo žmonių, nes šie laikė Joną pranašu.
6 Švenčiant Erodo gimtadienį Erodiados duktė šoko svečiams, ir Erodui taip patiko,
7 kad jis pažadėjo ir prisiekė jai duoti, ko tik ji paprašys.
8 Ši, savo motinos primokyta, tarė: „Duok man čia ant lėkštės Jono Krikštytojo galvą.“
9 Karalius nusiminė, tačiau dėl savo priesaikų ir dėl svečių įsakė duoti
10 ir pasiuntė į kalėjimą, kad nukirstų Jonui galvą.
11 Jo galva buvo atnešta ant lėkštės ir paduota merginai, o ši nunešė ją motinai.
12 Jono mokiniai atėję paėmė kūną, palaidojo ir nuėję pranešė Jėzui.
13 Išgirdęs šią žinią, Jėzus iš ten nuplaukė valtimi į nuošalią vietą pabūti vienas, tačiau žmonės tai sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui.
14 Išlipęs į krantą, Jėzus matė didžiulę minią. Jam pagailo žmonių ir jis išgydė jų ligonius.
15 Atėjus vakarui jo mokiniai priėję tarė jam: „Vieta nuošali ir valanda jau vėlyva. Paleisk žmones, kad nuėję į kaimus galėtų nusipirkti maisto.“
16 Bet Jėzus atsakė: „Jiems nereikia eiti. Jūs duokite jiems valgyti.“
17 Jie tarė: „Mes čia nieko neturime, tik penkis duonos papločius ir dvi žuvis.“
18 Jis pasakė: „Atneškite man.“
19 Paskui paliepė minioms susėsti ant žolės, paėmė tuos penkis papločius ir abi žuvis, pažvelgė į dangų ir taręs palaiminimą laužė duoną, davė mokiniams, o šie dalijo žmonėms.
20 Visi pavalgė iki soties, ir jie surinko atlikusius gabaliukus — dvylika pilnų pintinių.
21 O valgančių buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų.
22 Tada jis priragino savo mokinius nedelsiant sėsti į valtį ir plaukti pirma jo į kitą pusę, kol jis paleis minias.
23 Galiausiai, paleidęs minias, Jėzus užlipo ant kalno nuošaliai pasimelsti. Tą vėlų metą jis buvo ten vienas.
24 Tuo tarpu valtis jau buvo labai* nutolusi nuo kranto. Ją daužė bangos, nes pūtė priešinis vėjas.
25 Ir štai nakties ketvirtosios sargybos metu Jėzus atėjo pas juos žengdamas ežero paviršiumi.
26 Pamatę jį einantį ežeru ir nusigandę, mokiniai sakė: „Mums vaidenasi!“, ir apimti baimės ėmė šaukti.
27 Jėzus iškart prabilo į juos: „Drąsiau, čia aš, nebijokite!“
28 Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“
29 Jėzus tarė: „Ateik!“ Petras išlipo iš valties ir pradėjo eiti vandens paviršiumi link Jėzaus.
30 Bet matydamas vėjo smarkumą nusigando ir pradėjęs skęsti sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
31 Tuojau ištiesęs ranką Jėzus sugriebė jį ir pasakė: „Mažatiki, ko suabejojai?“
32 Kai juodu įlipo į valtį, vėjas nurimo.
33 Tada esantieji valtyje parpuolė prieš jį sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus.“
34 Atplaukę į kitą pusę, jie išlipo į krantą Genezarete.
35 Pažinę jį, vietiniai pasiuntė žinią į visas apylinkes ir žmonės sugabeno jam visus ligonius.
36 Jie maldavo Jėzų, kad leistų bent paliesti jo drabužio kutus, ir visi, kurie palietė, visiškai pasveiko.
